Kunigas Ričardas Doveika: „Šiandien esame labiausiai save žudanti valstybė“

Leidykla „Alma Littera“ Kalėdoms išleidžia unikalią knygą – „Kunigas Ričardas“ (410 psl). Tai galbūt pirmoji tokia atvira knyga apie kunigo gyvenimo kelią. R.Doveika knygos puslapiais keliauja per savo istoriją.

Leidykla „Alma Littera“ Kalėdoms išleidžia unikalią knygą – „Kunigas Ričardas“ (410 psl). Tai galbūt pirmoji tokia atvira knyga apie kunigo gyvenimo kelią. R.Doveika knygos puslapiais keliauja per savo istoriją.<br>Lrytas.lt montažas
Leidykla „Alma Littera“ Kalėdoms išleidžia unikalią knygą – „Kunigas Ričardas“ (410 psl). Tai galbūt pirmoji tokia atvira knyga apie kunigo gyvenimo kelią. R.Doveika knygos puslapiais keliauja per savo istoriją.<br>Lrytas.lt montažas
Ričardas Doveika.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ričardas Doveika.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ričardas Doveika.<br>V.Skaraičio nuotr.
Ričardas Doveika.<br>V.Skaraičio nuotr.
Ričardas Doveika.<br>LR nuotr.
Ričardas Doveika.<br>LR nuotr.
Ričardas Doveika.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Ričardas Doveika.<br>V.Ščiavinsko nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Nov 28, 2020, 11:13 AM

Vaikystė, linksmos išdaigos, tėvai, pirmoji meilė, patyčios mokykloje dėl pasirinkto tikėjimo kelio, atvertos Kunigų seminarijos durys. Kunigo tarnystė. Jo abejonės, jo populiarumo kaina... Tai knyga, kurioje daug Šviesos. Vilties. Išminties. Įsiklausymo.

Tai knyga, kuri ras vietą kiekvieno mūsų namuose. Tikintieji naujai atvertų tikėjimo tiesų, suprantamai aiškinamos Biblijos išminties. Tie, kuriems rūpi mūsų visuomenės skauduliai – pokalbių apie tai. Nusivylę – padrąsinimo. Klausiantieji – atsakymų. Ir mes visi drauge – stabilumo, daugiau šviesos šiame neramiame šiandienos pasaulyje.

Lrytas.lt kiekvieną savaitgalį spausdina knygos ištraukas.

---

Advento metas mus veda į šventes – žiebiamos eglutės, perkamos dovanos, vienos dekoracijos keičia kitas. Kaip ir kiekvienais metais, stebiu, kaip verslas pagauna pačią jautriausią mūsų tautos stygą – mes tampame nuolaidų įkaitais.

Šį mėnesį tiek bažnyčioje, tiek parduotuvėse, tiek politiniame ir visuomeniniame gyvenimeprisiklausome daugybės dalykų. Tai įtemptas mėnuo, kuriame nemažai spaudimo, savotiško santykio ir atsiskaitomybės, kai reikia atsilyginti dovanomis.

Adventas – šventosios Kalėdų nakties laukimo kelias. Švęsime ypatingą įvykį – Dievo tapimą žmogumi. Kūdikis Jėzus į kiekvieną iš mūsų tiesia rankas ir trokšta mūsų širdyse atrasti Jam skirtus namus. Kalėdų stebuklas liudija, kad Dievas myli kiekvieną iš mūsų asmeniškai tokius, kokie esame. Ir tai, kas esame. Jo gimimas – tai ženklas, kad šiame gyvenime kiekvienas turime nuveikti ką nors svarbaus.

O ką geriausia gali nuveikti žmogus? Mylėti. Tai kiekvieno iš mūsų pašaukimas ir pareiga, galimybė būti laimingam. Meilė – tai tavo ir mano kelias. Kiekvienas galime šiuo keliu eiti. Ir šis kelias mus veda į Evangelijos tiesą, kurioje prabyla Kristaus gimimo istorija.

Keturios Advento žvakės išreiškia šviesos slėpinį. Žvakė teikia šviesą pati sudegdama. Advento žvakės nurodo tą šviesą, kuri nušvis per Kalėdas. Tą šviesą, apie kurią evangelistas Jonas sako: „...buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų. Todėl budėkite.“

Evangelija ragina budėti ne tik einančius atsakingas pareigas, bet ir kiekvieną žmogų. Budrumas nereiškia nereikalingo įtarumo. Geras budėtojas ne tas, kuriam visur vaidenasi pavojingos šmėklos. Išlieka ir toks pavojus, kad krikščionys turi saugoti savo tikėjimo duris. Gali neįsileisti beldžiančių žmonių ir tyliai laukiančio Viešpaties.

Kiekvienas krikščionis turi išmokti pajusti, kur jo bendruomenėje, artimiausioje gyvenimo aplinkoje girdimi ateinančio Viešpaties žingsniai. Budėtojas įsiklauso tamsoje ir tyloje. Triukšmas ir skubotumas trukdo būti budriam, todėl Advento laukimui būdinga tyla ir susimąstymas. Advento tikėjimas ragina budėti prie durų ir įsileisti ateinantį Viešpatį. Šios durys neturi užrakto. Jas galima atidaryti tik išgirdus beldimą iš vidaus.

Advento palaima yra laiko ir laukimo sureikšminimas. Vaikai iš anksto džiugiai laukia Kalėdų linksmybių. Suaugusieji taip pat suvokia, kad anapus kasdienos rūpesčių laukia kažkas didesnio ir svarbesnio. Laukimas nėra pasyvus dalykas. Jis kiekvieną dieną mums teikia staigmeną, tačiau ją galime pamatyti, išgirsti ar pajusti tik tiek, kiek pasitikime laukdami.

Laukimas ragina nebijoti priimti kiekvienądieną ruošiamos staigmenos – tiek džiaugsmą, tiek skausmą. Kas dėmesingai laukia ir ieško, tas randa. Geriausias laukimas yra žmogaus budėjimas šalia žmogaus.

Kartais po tokio įtempto šventinio laikotarpio žmonės sako, kad džiaugiasi grįžę į kasdienybę. Tad apie ką yra Adventas? Kiekvienas turime sau atsakyti, kuo šis laikas mums gali būti naudingas ir svarbus. Esame įdomi tauta, turinti savo bruožus, kitaip sakant, kodą, ir viską, ką išgyvename ir patiriame, galime sieti su kantrybe. Kadangi kai kas turi susiformuoti, kai kas išpūliuoti, natūraliai pasitraukti ir tapti priimtina. Kantrybė praplyšta Kalėdų naktį, nes Dievas neapsikentė. Ko jis neapsikentė? Kad jo gražiausias meilės kūrinys žmogus pasidavė blogiems poelgiams.

XXI amžiuje nėra lengva kalbėti apie krikščioniškąsiasvertybes, nes jos užkliūva daugeliui žmonių ir netgi viešoje erdvėje. Į Kalėdas žvelgiu kaip į pratrūkusią Dievo kantrybę.

Ir nėra svarbu, kada švenčiame – ne data svarbiausia, o klausimas, ar tikime, kad jis, Kristus, gimė ar ne? Data svarbi tik tuo, kad visus mus sutelkia. Krikščioniškosios vertybės, ne religinės tiesos, o pamatinės vertybės,tokios kaip gyvybė, laisvė, demokratija, sąžinė, pasirinkimas, atjauta, artimo meilė, sąžinė, dorumas, eliminuojamos iš viešojo gyvenimo, ir kai kas trina rankomis.

Ką sako tai, kad Kalėdas švenčiame remdamiesi tradicijomis, paskanintomis tam tikrais priedais?

Pavyzdžiui, jeigu per šias Kalėdas nori būti mados viršūnėje, nepamiršk, kad šiemet jos rožinės! Trūkusi dieviškoji kantrybė žmogui dar kartą parodo, kas yra tiesa. Kiek yra žmonių, tiek yra tiesų. Visi labai giname savo tiesas, savo teises, įsitikinimus. Tačiau kodėl šiandien nebesusikalbame tarpusavyje? Dėl to, kad pametėme tiesą.

Ar galime prisiminti, kas yra tiesa? Juk dėl jos ir įvyksta Kalėdos. Tiesa esi tu. Turime sau priminti, kad aš nesu statistika, aš nesu minia, nesu masė, ne tauta ir ne valstybė. Pirmiausia aš – egzistuojanti tiesa, ir tai nėra joks susireikšminimas, jokia arogancija. Pasakyti, kad aš esu tiesa – tai paliudyti savo nuolankumą prieš save.

Nebesusikalbame dėl to, kad nuomonę vienas apie kitą pavertėme tiesomis. Ir tada atsiranda nebe tiesos, o kiek žmonių, tiek nuomonių. Pirmas dalykas, ko prašo Kalėdos, tai išsiveržti iš pretenzijos turėti nuomonę. Tačiau juk šiandien nuomonė yra labai svarbi detalė! Teoriškai taip, o praktiškai daugelis mūsų atsisako nuomonės. Įvairūs reiškiniai, kuriuos stebime, atskleidžia, kad vyksta labai arši kova – kova dėl tavęs. Ar tu būsi asmenybė, ar būsi įtrauktas į žaliavos liūną?

Šiandien esi toks svarbus, kad dėl tavęs kovoja, nors gali atrodyti, jog niekam nerūpi. Kalėdos visuomet iškelia šį klausimą – tu, kaip tiesa, esi asmenybė ar žaliava? Šiandien į tai, kad paverstų žmones žaliava, minia, mase, investuojama labai daug. Šiandien pasiekėme tokį lygį, kad geidžiamiausios personos yra nuomonių formuotojai, kitaip „influenceriai“. Jie dabar yra pati paklausiausia prekė. Pagalvoji, kad sulaukei tam tikro amžiaus, turi gyvenimo patirties, bet, pasirodo, neturi savo nuomonės.

O ką reiškia gyventi be nuomonės? Ar tai reiškia gyventi kaip visi? Verkti, nes tai yra mūsų tautos ženklas?

Mes turime pripažinti, kad mėgstame verkšlenti. Mums tai patinka. Verkšlendami pridengiame gana neblogai sutvarkytą gyvenimą. Bet viešai reikia verkšlenti, kaip sunku. Sunku gyventi, kai parduotuvėse vos pastumiame vežimėlius. Sunku, nes iš dešimčių duonos rūšių reikės išsirinkti vieną – o, kaip sudėtinga...

Gal reikėtų „influencerių“ paklausti? Nufotografuoti ir paklausti tautos nuomonės, ką pirkti. Nes neturėdamas savo nuomonės net neturiu ką valgyti. Esu buvęs daugelyje misijų Afrikoje, Indijoje, kur žmonės prieš valgydami meldžiasi ir dėkoja Dievui. Pripažinkime, verkšlenimas tikrai būdingas mūsų tautai, bet kartu mes išmetame tūkstančius tonų maisto, o paskui darome akcijas, nes juk reikia padėti vargstantiesiems.

Šiandien esame labiausiai save žudanti valstybė. O juk badaujantys, mirštantys, išdraskytų šeimų, suluošintos jaunystės, sudaužytų svajonių lietuviai išvežti į Sibirą ir gyvendami barakuose apie tai negalvojo. Jie, gaudavę kelis šimtus gramų duonos, kurioje būdavo daugiau pjuvenų negu miltų, sugebėdavo atgnybti gabaliuką ir pasidaryti rožinį. Gulėdami ant narų barakuose jie kalbėdavo rožinį už laisvą Lietuvą. Štai praėjo trys keturios kartos, ir dabar mes per Kūčias valgysime ir keiksime Lietuvą, kalbėsime, kaip sunku šitame krašte gyventi. Ar neprisišauksime bėdos? Kalėdos ir kelia šį klausimą.

Ką reiškia šiandien sočiam sėdėti prie stalo, keikti savo kraštą ir tikėtis, kad tau seksis? Ar gali būti ramybė namuose, iš kurių išeina prakeikimas? Ar galima sukurti sėkmingus santykius, jeigu prakeikiami tautiečiai? Ar galima jaustis saugiai vaikštant gatvėmis, kai prakeikta valstybė? Ką gali sukurti prakeikta visuomenė? Chaosą ir nesąmones, kuriose dažniausiai ir esame paskendę: tai pavydas, apkalbos, ligos, reketas...

Kodėl vienas su kitu taip elgiamės? Iš kur kyla poreikis verkšlenti, prakeikti ir pastumti artimą? Mes galime turėti kokias tik norime nuomones, tačiau ko negalima padaryti su tiesa? Jos negalima paneigti.

Kalėdos kiekvieną mūsų išlukštena iki paskutinio lukštelio. Sakydami, kad tu esi tas, kurį kažkas myli nesuinteresuota meilės dorybe, mes mylime už tai, kad tu tiesiog esi. Ir kai tai susidedi į pamatą, gali ant jo atsistoti, o tada tamsiausią paros metą gali būti šviesiau.

Kalėdos klausia:„Ar galime nuo nusivalkiojimo ir degradavimo bedugnės labai atsargiai atsitraukti?“ Šiandien visuomenė mus verčia būti vertybiškai neutraliems ir politiškai korektiškiems, kitaip sakant, mes nieko negalime pasakyti kitam žmogui. Mes negalime net prisiimti atsakomybės vienas už kitą. Kada pastarąjį kartą sugėdijai ar sugėdijo tave? Mes iškart prasprogstame apie teisių pažeidimą. O kokios teisės bus pažeistos, jeigu pasakysime, kad gėda elgtis vienaip ar kitaip? Kad taip daryti tau netinka?

Tačiau tai reikia sakyti ne žeminant, ne rodant galią, o patariant atsitraukti nuo tos bedugnės, kad neįkristum, kad nedegraduotum ir nenusivalkiotum.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.
REPORTERIS: G. Nausėda Seimo komisijos reikalauja įrodymų