Kristina Sabaliauskaitė: „Galbūt ne veltui antroje „Petro imperatorės“ dalyje kortos apsiverčia“

Naujausias Kristinos Sabaliauskaitės romanas „Petro imperatorė II“ pagaliau fiziškai pasieks pirmuosius skaitytojus. Bene laukiamiausias lietuviškas romanas – atomazga, pasakojanti paskutines dvylika Petro I žmonos ir pirmosios Rusijos imperatorės Jekaterinos I gyvenimo valandų.

Knygos pasirodymo proga virtualioje knygų šventėje „Knygų savaitė“ įvyko ir romano pristatymas: Kristiną Sabaliauskaitę kalbino Rytis Zemkauskas.<br> Leidėjų nuotr.
Knygos pasirodymo proga virtualioje knygų šventėje „Knygų savaitė“ įvyko ir romano pristatymas: Kristiną Sabaliauskaitę kalbino Rytis Zemkauskas.<br> Leidėjų nuotr.
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.<br> Leidėjų nuotr.
Rašytoja Kristina Sabaliauskaitė.<br> Leidėjų nuotr.
Rytis Zemkauskas.<br> Leidėjų nuotr.
Rytis Zemkauskas.<br> Leidėjų nuotr.
Daugiau nuotraukų (5)

Lrytas.lt

Feb 21, 2021, 8:27 PM, atnaujinta Feb 21, 2021, 8:27 PM

Knygos pasirodymo proga virtualioje knygų šventėje „Knygų savaitė“ įvyko ir romano pristatymas: Kristiną Sabaliauskaitę kalbino Rytis Zemkauskas.

Vilnių ir Londoną sujungė pokalbis apie atsakomybę už faktus ir tekstą, apie kortomis virtusius Petro I ir Jekaterinos portretus ant viršelių, apie tai, kaip autorei pavyko sukurti pilnakraujus personažus ir kaip romano rašymas per pandemiją pakeitė pačią autorę.

Sau metami iššūkiai

Paklausta, kaip sekėsi rašyti knygą per pandemiją, autorė neslėpė, kad lengva nebuvo.

„Rašant šią, naujausią, knygą pandemija sujaukė visus mano įpročius ir apribojo galimybes. Tiesa pasakius, aš pati nežinau, kaip sugebėjau. Neslėpsiu, kad tikrai buvo be galo sunku, ir todėl sakau, kad šita knyga yra įrišta mano žilais plaukais. Reikėjo tiesiog kovoti už kiekvieną valandėlę laisvo laiko rašymui, o atsakomybės ir problemų su pandemija tikrai padaugėjo. Mane ši rašymo kelionė pasendino. Prabėgo laikas, ilgas laiko tarpas, per kurį nutiko daug dalykų ir patirčių. Ir tikrai nebesu ta pati, kaip pradėdama rašyti“, – sakė K. Sabaliauskaitė.

Jos teigimu, vienas svarbiausių knygos leitmotyvų – laikas, simboliškai sutilpęs į 24 valandas.

„Knyga yra parašyta realiu laiku. Aš mėgstu sau mesti įvairius virtuoziškus iššūkius, prisigalvoju visokių keistenybių, kad būtų sudėtingiau kurti, ir ši knyga – ne išimtis. Kadangi labai svarbus leitmotyvas joje yra laikas, man kilo mintis, kad reikėtų pabandyti parašyti knygą su visu pasąmonės srautu, su visu realiu veiksmu ir sudėti taip, kad vienas skyrius būtų viena valanda tikro laiko. Reikėjo atsakingai suvaldyti tekstą, nes vienas skyrius turėjo tilpti į 24 rankraščio puslapius. Skaičius 24 tapo savotiškai lemtingas – vėliau supratau, jog ir nuo Martos pažinties su Petru I iki jos mirties praėjo 24 metai“, – pasakojo autorė.

Atsakomybė už faktus ir tekstą

Ryčio Zemkausko paklausta, ar jaučia atsakomybę dėl faktinio kūrinių tikrumo, autorė nesuabejojo.

„Būdas, kuriuo aš dirbu, ir romanai, kuriuos rašau, yra istoriniai romanai, ir jie be galo tvirtai suausti. Negali pradėti judinti, knibinėti, nes tada visas pasakojimas pabėgs kaip kojinės akis. Todėl aš pati prisiimu visą atsakomybę už tai, koks yra tekstas ir ką sakau. Juk pirmiausia esu mokslininkė. Kai rašai mokslo darbą, visi faktai turi būti pateikti logiškai, metodiškai, negali būti nusišnekėjimų. Man visada labai svarbus paruošiamasis darbas, labai ilgos studijos to laikotarpio šaltinių ir dokumentų. Ir tik visa tai surinkusi ir sudėliojusi jau sėdu prie teksto kaip autorė, kaip rašytoja, persisėmusi empatija“, – sakė K. Sabaliauskaitė.

Būtent dėl to, anot rašytojos, didelių panašumų tarp jos ir knygos veikėjos ieškoti neverta.

„Jei norėčiau ir galėčiau labai tapatintis su pagrindine veikėja, kažin ar psichologiškai tai būtų labai sveika. Aš į veikėjų empatiją ir tapatinimąsi su jais rašydama žiūriu veikiau kaip aktorius į vaidmenį. Siekiu įlįsti į savo herojaus kailį, pabandyti gyventi jo motyvacijomis, jo reakcijomis. Kalbant apie tapatinimąsi ir supanašėjimą, man veikiau atrodo priešingai: rašydamas turi išeiti iš to, kas esi, iš savo komforto zonos ir pabandyti įsijausti į kitą, svetimą žmogų, kurio istoriją bandai papasakoti“, – įsitikinusi autorė.

R. Zemkauskas pasiteiravo, kas nutinka, jeigu sugalvojamas labai geras literatūrinis ėjimas, kuris truputį prasilenkia su istorine tiesa? Kaip tada elgiasi autorė?

„Rašant istorinį romaną toks jausmas, tiesa sakant, yra pirmas požymis, kad tasai literatūrinis ėjimas tikrai nėra toks jau geras. Man paprastai būna kitaip: betyrinėjant atsiranda šaltinių, kuriuose išryškėja motyvai, tuos literatūrinius ėjimus ir padiktuojantys. Pavyzdžiui, antroje dalyje yra istorija apie iš audros bangų išgelbėtą kūdikį statinaitėje iš sudužusio laivo. Ir, kad ir kaip pasakiškai tai skambėtų, tai tikra istorija, aprašyta vieno škotų karininko, kuris lydėjo Petrą I tos kampanijos metu. Ir, kai randi užfiksuotą tokią istoriją, negali likti jai abejingas“, – teigė „Petro imperatorės“ autorė.

Kortomis virtę portretai

Skaitytojų dėmesį patraukia ir dailininko Zigmanto Butaučio sukurti abiejų knygų viršeliai: juose lyg kortose matyti Petro I ir Jekaterinos portretai.

„Petras I ir Jekaterina I, kai ji jau buvo subrendusi moteris ir tapusi oficialia cariene, buvo portretuojami ne kartą labai svarbių Europos menininkų – ir prancūzų, ir olandų, ir paskui jau rusiškosios mokyklos dailininkų. O šitie du portretai yra labai labai svarbūs tuo, kad, mano galva, darbas, nutapytas 1717 m. Hagoje, yra labiausiai atvaizduojantis jos psichologinį pasaulį, jos asmenybę. Nenudailintas, nenugludintas, nenugražintas portretas, kuris atspindi tai, kaip ji iš tiesų ir galėjo atrodyti.

Labai įdomu, kad Petras I savo portrete atpažino save: yra dokumentuota, kad žiūrėdamas į šį portretą jis esą pasakęs „čia tikrai aš, gera tokia charia“ – būtent šį žodį jis pavartoja, bet Jekaterinos portretas jam visiškai nepatiko. Ir galima suprasti, kodėl. Juk paveikslas labai apnuogina jos sielą, aiškiai matosi, kad tai stipri moteris, kupina savo vertės pajautimo, tam tikro valdingumo.

Jis paliko portretą Hagoje pas Rusijos pasiuntinį Kurakiną ir nesivežė jo į Peterburgą. Ir į Ermitažą šis portretas pateko tik XIX a. pab. ar XX a. Pradžioje, iš Kurakinų šeimos rinkinių. Ir man pasirodė prasminga, kad būtent šis portretas ir būtų knygos viršelyje“, – sakė K. Sabaliauskaitė

O tai, kad antroje dalyje kortos apsiverčia, – visiškai sąmoningas sprendimas?

„Taip, nes kortos iš tiesų apsiverčia. Į Petro I gyvenimo pabaigą būtent Jekaterina buvo paėmusi viršų jų istorijoje. Ir knygos pavadinimas juk toks dviprasmiškas – suprask kaip nori. Ar „Petro imperatorė“ reiškia, kad ji buvo Petro sukurta imperatorė, ar visgi imperatorė, valdanti Petrą? Manau, kad, kaip ir kiekvienuose santykiuose ar santuokoje, situaciją galima ir taip, ir taip interpretuoti“, – aiškino rašytoja.

Tai kokia ta Rusija?

Autorės teigimu, pirmoji knyga parodė, kad mūsų Rusijos meno, literatūros ir kultūros išmanymas pasibaigia sulig sovietine mokykla, ir jei kas tebesidomi – tai daugiau iš inercijos, senąja vaga.

„Juk Lietuvos kultūrinėje apyvartoje nefunkcionuoja, nes tiesiog nėra išverstos svarbiausios knygos apie Petrą I, tikrai gerai žinomos Vakarų Europos skaitytojams. Kad ir Orlando Figeso veikalas apie kultūrinę Rusijos istoriją – iki šiol neturime išsivertę. Nesame susipažinę su britų istorikų, Jeilio profesorių, galiausiai – pačių rusų mokslininkų darbais šia tema. Dar yra be galo įdomus markizo Astolpheʼo de Custineʼo veikalas „Laiškai iš Rusijos“ – jo taip pat neturime lietuvių kalba. Tai jo kelionės dienoraštis iš 1839 metų.

Knygoje daug minima ir Lietuva bei Lenkija, nes laiškuose aprašomas veiksmas vyksta po 1831 m. sukilimo. Giluminio požiūrio, ypač į rusų aukštąją literatūrą ar rimtesnę istoriografiją, tiesiog nėra. Ir, mano galva, labai trūksta. Ką mes, pavyzdžiui, šiuo metu verčiame iš šiuolaikinių svarbių stambaus kalibro rusų autorių?“ – retoriškai klausia K. Sabaliauskaitė.

Antroje knygos dalyje yra citata: „Rusijoje Dievas tai ne meilė, o baimė.“ Ką tai reiškia?

„Man susidarė toks įspūdis, kad tai turbūt vienas iš ryškiausių ir didžiausių skirtumų tarp vakarietiškosios krikščionybės ir rytų stačiatikių tradicijos. Juk vaizdas kartais būna iškalbingesnis už daugybę žodžių, tai ir šitą skirtumą aiškiai pamatysime pasižiūrėję į ikonas Rytų tradicijoje ir į Vakaruose tapytus Kristaus atvaizdus. Rytuose akivaizdu, kad Jėzus nėra dailus žydų jaunuolis su barzdele ir užuojautos, gailesčio bei meilės kupinomis akimis. Ne, tai labai rūstus atvaizdas su didelio rūpesčio raukšle kaktoje. Ikoniškasis rytietiškasis Kristaus atvaizdas yra keliantis baimingą pagarbą ir nerimą, labai intensyvus, tiesiog persmelkiantis. Man atrodo, tas vizualizavimas labai skirtingas ir labai iškalbingas“, – sako autorė.

Nors per pastarąjį dešimtmetį, po tetralogijos „Silva rerum“ Lietuvoje stebimas istorinių romanų antplūdis, autorės teigimu, mums vis gi nėra būdingas linijinis istorinis pasakojimas.

 „Kaip kultūrai, mums nėra būdingas suvokimas savęs laiko tiesėje, kartų grandinėje – kad esame viena iš grandžių, po kurios seks kitos. Šito suvokimo, tokios savivokos mums labai trūksta, ir turbūt dėl to mums nepasiduoda ilgalaikiai projektai, kurie turi viziją, nukreiptą į ateitį, kurioje mūsų jau veikiausiai nebus. Švietimas, parkai, sodai, muziejai, paminklai.

Sakyčiau, mums būdingas valstietiškas mąstymas, ateinantis ir iš lietuviškosios literatūros vaizdinio, – metų ciklas, nuo derliaus iki derliaus. Netgi dabartinė semantika, kai Lietuvoje kalbama apie literatūrą, yra susieta būtent su tokio tipo mąstymu, o ne su istoriniu linijiniu pasakojimu. Todėl istorija kaip linija, kaip epas neturi labai gilios tradicijos mūsų kultūroje,“ - kalbėjo K.Sabaliauskaitė.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.