Kaimynas giriasi:
– Radau po sniegu aukso puodą... Kam man tas puodas? Prišikau ir palikau. Dabar jau ir kitas radęs neims.
O aš paėmiau. Visi man sako, kad moku gyvent. Tai tiesa! Auginu pastumdėlį šuniuką ant ratelių. O kaimynas turi net keturis vaikus, ir visi – paspirtukai.
Kaimyno žmona turi grožio saloną, o aš saviškę pats išgražinu.
– Remkim smulkiuosius gražintojus! – skelbiu. – Grožio industrijai – ne!
Viską suprantu, bet ne viskuom rūpinuos. Politika man neįdomi.
Bet užėjęs į Sporto ministerijos Spardymo skyrių pasakau, ką reikia:
– Jei žaisim šiuolaikinį futbolą, niekad nelaimėsim.
Visi atsidūsta. Aš pakeliu dvasią:
– Nepasiduokim provokacijoms! Tegu šiuolaikinį žaidžia kiti, o mes žaiskim vakarykštį.
Skirtinguos laikuos neįspirsi – visos rungtynės baigsis lygiosiom.
Prioritetinė sritis – žemės ūkis. Ką pasėjęs – užkasu. Gal nebeišlįs...
Ypač rūpinuos kiaulėm, nes kiaulės visados rizikos grupėj. Jei būčiau Prezidentas, į aukščiausius postus skirčiau riebiausius. Vidurinėj grandy – vidutinio riebumo. Žemiausioj iš bėdos gali būt ir 2,5 procento. Kitokie atrankos kriterijai neduoda rezultatų.
O dar pastebėjau: gaidžiai nesirenka vištų pagal figūrą. Jiems svarbiau dvasinis grožis.
Žmonėms tai ne... Todėl privengiu bendrauti su žmonėmis. Taip, kaip norėtum pabendrauti su žmogum, kol kas įmanoma tik su šunim... Ypač jeigu tas medinis.
Kai išvedu saviškį pasivaikščiot, nei kakalų man rinkti...
Ūmai mus aplenkia vyras, vilkintis ministro drabužiais. Dantyse telefonas: „Mes valdome situaciją... Mes padarysim...“
– Krimstelėsiu jam į kulnį, – urgzteli šuniukas.
Žinau, kaip erzina tokios šnekos. Valdo situaciją, mat!.. Kas pasitiki savimi, tuom kiti negali pasitikėt.
– Žiūrėk, kad tavęs nepadegtų, – įspėju. – Nepamiršk, kad esi medinis.
– Gal ir medinėj būdoj man liepsit gyventi? – kiauksi anas. – Tai diskriminacija!
Jei sako man „jūs“, tai rimtai įsižeidęs. Paglostau dirbtinį kailį.
– Pirmyn, Aliaksandrai!..
Gražu pažiūrėt... Tas rimtas ponas ką tik sprendė valstybės reikalus, valdė situaciją, o dabar jau nuo šunpalaikio skuodžia. Tai kaip jis elgsis, kai rusas užpuls?
– Stokit! – šaukiu. – Jūs įspyrėte šuniui. Va, žiūrėkit, užpakalinis ratelis kliba.
– Jis pirmas puolė! – teisinasi anas.
Ko iš tokio norėt? – aiškinu. – Vaikystėj išmestas į gatvę, užaugęs prieglaudoj... Pats, manding, Gerovės valstybėj gyvenat?
– Na taip, – muistosi ponas. – O jūs?
– O mes tik svečiai.
– Kokie įspūdžiai?
– Jūsų moteriai liabai gražūs, – sakau su akcentu. – O vyriai liabai durni.
Supratęs, kad mes – ne valstiečiai, ponas pagarbiau į mus žiūri, bando net šuniuką paglostyt.
Tas šiepia dantis. Suprantu jo nuoskaudą. Į visus šitaip reiktų žiūrėt!
Tas tipas irgi bando šieptis.
– O šunėkas – kaip gyvas...
– Jūs juokiatės iš mano šuns? – rūstėju. – Dėl to, kad jis medinis? Ar kad snukis mėlynas? Manot, jis pats galėjo pasirinkt kailio spalvą?
– Atleiskit... – gūžiasi ponas.
– Aš galėčiau atleisti, nors jūs ir labai nemalonus, – sakau. – Bet šunelis...
Trūkteliu virvutę. Šunėkautai – kaukšt! – ir nukanda jam koją.
Ant rankos man nutupia prijaukintas dronas keleivis – parneša alaus iš parduotuvės. Bus kuom užsigerti.
Grįžtu namo. Bet ką ten grįžęs pamatysi – visos laimingos šeimos panašios.
– Tu! – rėkauja žmona. – Antivakseri!
Žino, kad mane tai baisiai įžeidžia. Aš jau dešimt kartų pasiskiepijęs. Šešiskart Šilalėj, tris Šeškinėj ir vieną Izraelyje. Visur be eilės!
Skiepytis aš mėgstu ir labai piktinuos virkaujančiais dėl šalutinio poveikio. Vienam patino, kitam panižo... Mat ką padarė fizinių bausmių draudimai! O kad jums, kaip man, vaikystėj tėveliai būtų skiepiję vertybes rykštėm, o mokytojai liniuotėm, jei savaitėm būtumėt vaikščioję dryžuotom nugarom ir ištinusiom ausim... Šiandien žinotumėt, kas yra tikrieji šalutiniai poveikiai.
Pasišaukiu šuniuką ant ratelių ir pasakoju, kad yra žmonių, mėgstančių įkąsti kitam. Tas labai stebisi.
Bet didžiausias mano rūpestis – kaip smulkųjį verslą atlaisvint. Šį tą jau padariau. Mano įmonė ne tik turi duris iš lauko – iš visų pusių laukai, nes duris pastačiau kieme. Įeini iš lauko ir vėl atsiduri lauke.
Varstau duris. Jaučiuosi gerai, bet kažko trūksta. Ak taip!.. Galiu aptarnauti vieną klientą, o būtent jo ir nėra. Pikčiurna žmona tikrai nesutiks būti pirkėja.
Bet aš gi turiu šuniuką! Tegu tas ir zuja pro duris.
Tiesa, ir mano kaimynas – smulkusis. Galėčiau susitart. Jis pirktų pas mane, aš pas jį – abu turėtume po vieną pirkėją.
Tik, va, nemėgstu aš savo kolegų smulkiųjų. Nuolat skundžiasi, vis kažkas juos skriaudžia. Nepatinka verstis – eikit dirbt. Kas varė jus į tą smulkųjį verslą? Ko nėjot į stambųjį? Neskaudėtų galvos.
Žvelgiant iš drono skrydžio... Kam tos kavinės, jei galim patys kavos išsivirt? O grožio salonai? Neapsiryk, mankštinkis – ir būsi gražus. O jei vis tiek trūksta – laikraštį nusipirk. Koks žmogus gražesnis: apsiskaitęs ar sušukuotas? Ką čia kalbėt?
Bendraujant nuotoliniu būdu išvaizda nesvarbu – vis tiek nepačiupinėsi.
Aš ne tik nebesišukuoju. Nuo ano pavasario ir nebesiprausiu. Ir drabužių man nebereik. Sėdžiu prie kompo su triusikais? Taip, būtent su triusikais. Šalin kelnaites! Ne už tokią Lietuvą ėjom?
Rankų nebesiplaunu. Snarglys nudrykęs. Čiaudau plačiai per visus kambarius. Šuniukas medinis – neužsikrės. O žmona tokių dalykų nepastebi, nes jau tris dešimtmečius kartu gyvenam...
Ir baldai man trukdo. Lovą išardžiau. Parsinešęs šiaudų kūlį drybsau kertėj – ten ir valgau, ir kitką darau. Tad jei virusas ir bus nugalėtas... Kas gi benorės grįžti nuo patogaus ir laisvo nuotolinio būdo prie suvaržyto senojo?
Kur ten!.. Girdėjau, greit visi žmonės gyvens burbuluose.
Norėčiau tokiais prekiauti. Pirkėjas išridena burbulą pro duris, burbulas – pokšt! – reikia naujo burbulo? Teks pačiam pūsti, pūtyklas statyti. Čia didelės perspektyvos.
– A kam tie burbulai? – smalsauja šuniukas.
– O kam visa kita? – klausiu.
Paaiškinčiau, kad visa kita irgi burbulai. Ir visas gyvenimas – burbulas... Bet dar anksti apie tai šnekėt – pro smulkiojo verslo duris stambaus burbulo neišpūsi.
– Kodėl jūs pasirinkote smulkiojo verslininko kelią? – klausia šuniukas.
– Galimi keturi atsakymų variantai, – madingai paatvirauju. – Maniau, kad savaime sustambėsiu. Tikėjau, kad žmonėms to reikia. Tingėjau, mat maniau, kad stambiajam reikia dirbti aštuonias valandas, o smulkiajam – tik dvi. Durnas buvau.
– Yra tokie elektrostimuliatoriai, – sako šuniukas. – Piktos žmonos įsuka juos tinginiams vyrams, kad šie nors kiek dirbtų.
– Bet yra ir simuliatoriai. Kas tokius turi, gali vaidint, kad dirba.
– Jei simuliatorių gaučiau, į Seimą eičiau, – vampsi šuniukas.
Slapčiom kilsteli koją prie durų. Nepatinka jam mano partneriu būt...
– Kas galėjo žinoti, kad virusas pirmiausia ant smulkiojo verslo šoks? – dūsauju. – Kai bus paviešinti slaptieji protokolai apie stambiųjų tinklų sutartis su Uhano virusu, paaiškės, kodėl visa našta užkraunama smulkiesiems ant pečių.
Bet šuniukas pats man paaiškina:
– Todėl, kad tai garbinga misija – naštą nešt. Stambieji nė nepaneštų. O smulkiųjų daug, ir jie ištvermingi.
– O jei smulkus žus?
– Stambi krautuvė išaugs. Prekių kalnai dangų rems. O viršūnėj pirkėjas kukuos.
Šuniukas susimąstęs pritupia ant užpakalinių ratelių.
– Nesismulkinkim, ir bus geriau, – sako jis. – Kodėl visi mūsiškių filmai iškart eina į aukso fondą? Todėl, kad visi režisieriai dideli. Kam tas smulkusis kinas? Kaip atrodytų, jei būriai nusmurgėlių išeitų į gatves ir imtų rėkaut: „Esam smulkieji režisieriai, smulkieji rašytojai... Remkite mus!“ Visi pasijuoktų.
Šuniukas įsikarščiavęs rieda per kiemą, net į verslo duris atsitrenkia.
– O smulkieji pedagogai, smulkieji daktarai!.. Kas tokius matė? Įsivaizduok, ateina į Sveikatos ministeriją daktariūkštis ir pareiškia: „Esu negabus, neatskiriu blužnies nuo tulžies, rimtoj ligoninėj dirbt negaliu, tai noriu smulkią operacinę atidaryt. Duokit leidimą ir pinigų.“ Ar eitum pas tokį operuotis?
– Na? – krapštau pakaušį. – Jei pusvelčiui pjautų.
– Sulauksi! Stambiosioms gydykloms ligoniai tiekiami centralizuotai, o smulkus daktaras turėtų pats naktimis žmones gadint.
– Jūs toks protingas, – lenkiuosi. – Kuom būsit užaugęs?
– Lunochodas.
Švelnumas plūsteli širdin. Visas į tėvą!
Ir aš andai kiek svajojau...
Bet šiandien yra svarbesnių darbų. Nužvelgiu augintinį. Trumpas ir negražus. Viską žino, bet nieko negali...
– Ogi būk tu šešėlinis Prezidentas, – sakau. – Aš būsiu patarėjas. Dirbsim! Ne, šauktuko nereikia. Ir žodis per ilgas, ir b ne vietoj.
Psim.
