Viena svarbiausių praėjusių metų knygų – provokuojanti ir ironiška

Viena svarbiausių praėjusių metų knygų, etapinis tekstas apie pasikeitusį mūsų gyvenimą ir klimatą – taip romaną „Orai“ apibūdina literatūros apžvalgininkai.

Rašytoja J.Offill savo knygoje „Orai“ meta iššūkį šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam klimato krizės nuojautomis.
Rašytoja J.Offill savo knygoje „Orai“ meta iššūkį šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam klimato krizės nuojautomis.
Daugiau nuotraukų (1)

Raminta Jonykaitė

May 15, 2021, 11:13 AM, atnaujinta May 15, 2021, 11:13 AM

Už drąsų, provokuojantį ir ironišką stilių vertinama JAV rašytoja Jenny Offill naujausioje knygoje „Orai“ meta iššūkį šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam klimato krizės nuojautomis, ir kviečia permąstyti, kur kiekvienas iš mūsų brėžiame ribą tarp asmeninių ir visuomenės problemų. Į lietuvių kalbą „Orus“ vertė Kšištofas Kšivecas. 

Pagrindinė „Orų“ veikėja mažametį sūnų auginanti bibliotekininkė Lizė nuolat jaučiasi neišnaudojanti savo potencialo. Trokšdama pokyčių, ji priima pasiūlymą papildomai padirbėti buvusios dėstytojos, klimato kaitos aktyvistės Silvijos asistente.

Pagrindinė Lizės užduotis – atsakinėti į be perstojo plūstančius elektroninius laiškus apie klimato krizę ir pasaulio pabaigą. Dar ji padeda nuo narkotikų priklausomam broliui.

Įsitraukusi į brolio rūpesčius, Lizė nė nepastebi, kaip pašlyja jos pačios santykiai su vyru. Ką daryti, kai ilgametė santuoka ima rodytis per daug patogi ir monotoniška, o į biblioteką vis užsuka žavus reporteris, įkūnijantis seniai pamirštą jaudulį?

Šmaikščiose Lizės įžvalgose ir kasdieniuose nutikimuose atsispindi politinio, ekologinio ir emocinio klimato kaita: 2016 metų JAV prezidento rinkimai, migracijos problemos, aštrėjančios diskusijos apie neišvengiamą klimato krizę ir pačios Lizės vidinis virsmas.

Subtiliame romane gausu humoro, žmogiškos empatijos ir kandžios kritikos stabilumo stokojančiai visuomenei. Plačiau apie „Orus“ pasakoja romano autorė J.Offill. 

– Kas lėmė romano „Orai“ atsiradimą? 

– Šis romanas – daugelio metų, kuriuos praleidau kalbėdamasi apie klimato kaitą ir išnykimą su savo drauge, rašytoja Lydia Millet, rezultatas.

Rašydama „Orus“ bandžiau pereiti nuo mąstymo apie tai, kas vyksta, prie milžiniško šios padėties masto ir jos niūrumo suvokimo. Dar mane sukrėtė perskaitytas straipsnis apie žinomą britų gamtosaugininką Paulą Kingsnorthą, kuris pasitraukė iš ilgametės aktyvios veiklos supratęs, kad lūkesčiai sustabdyti ar bent pristabdyti klimato krizę buvo apgaulingi. Straipsnis vadinosi gana nerūpestingai: „Tai mums pažįstamo pasaulio pabaiga... Tačiau jis jaučiasi puikiai“.

– Knygoje „Orai“ juntamas piktinimasis klimato krize, tačiau taip pat esama ir vilties.

– Mane išties sudomino viena rumunų kultūros tyrinėtojo Mircea Eliade idėja, nors jos ir nepanaudojau romane.

M.Eliade studijavo daugelio tautų pasaulio sukūrimo ir sunaikinimo mitus, bet niekada nerado nė vieno apie lėtą apokalipsę. Visuose pasaulis sudega akimirksniu.

Norėjau pažvelgti į tai, ką reiškia gyventi priešapokaliptiniu laikotarpiu. Tau gresia tikri egzistenciniai pavojai, kurie turės įtakos tau, tavo vaikams, tavo kaimynams, tačiau tu taip pat gyveni įprastą gyvenimą – ne tik visur lakstai rinkdamas konservų dėžutes ir stengdamasis pasprukti nuo kanibalų, kaip rašoma daugelyje apokaliptinių romanų.

Tau dar tenka vežioti vaikus į mokyklą, taip pat stengiesi išvengti nepakenčiamo kaimyno, vis dar egzistuoja rūpesčiai dėl pinigų.

– Stebėtina, tačiau biblioteka – puiki romano veiksmo vieta. Ten veikia visi antriniai, bet labai svarbūs, įdomūs veikėjai.

– Bibliotekos – vienos paskutiniųjų mums likusių nekomercinių erdvių, kur kiekvienas yra laukiamas. Jos smarkiai traukia mane, nes leidžia trumpam žvilgtelėti į tai, kaip galėtume gyventi, jei būtume pasirinkę būti kilnia, o ne įsibaiminusia visuomene.

– „Oruose“ krizė vyksta už pasakotojos namų ribų. Ji kovoja su klimato kaita ir siekia, kad nebūtų išrinktas pavojingas prezidentas. Kodėl susidomėjote pasauliu už pasakotojos namų erdvės?

– Na, pagrindinė romano veikėja dirba bibliotekoje, o bibliotekos darbuotojai nuolat mąsto ne tik apie savo reikalus, tačiau ir apie aplinkinį pasaulį bei lankytojus. Todėl man pasirodė tinkama „Oruose“ aprėpti platesnį temų spektrą. 

Daug laiko praleidžiu bibliotekoje netoli namų ir universiteto bibliotekoje, čia į akis iš karto krenta tai, kad itin daug laiko bibliotekų darbuotojai praleidžia teikdami skubiąją socialinę pagalbą mūsų leisgyvei visuomenės struktūrai.

Šiomis dienomis bibliotekininkai turėtų būti oficialiai paskirti eiti pirmųjų, atsiliepiančių į pagalbos prašymą, pareigas. 

Sugriuvus ekonomikai, daugybė žmonių kreipėsi pagalbos į bibliotekininkus, rašant CV ar pildant prašymus dėl darbo. Daugybė jų taip pat atsidūrė priešakinėse kovos su šalies nuskausminamųjų vaistų krize linijose. Beveik kiekvieno miesto bibliotekoje esama žmonių, apmokytų suleisti „Narcan“ (vaistai, blokuojantys opioidų poveikį) arba rengiančių mokymus žmonėms, kurie siekia pagelbėti savo šeimų nariams ir draugams, turintiems priklausomybę. 

Bibliotekininkai taip pat veda raštingumo pamokas, popamokinių knygų klubų užsiėmimus ir milijoną kitų dalykų, kad pagerintų padėtį bendruomenėje. Kai kurie bibliotekų erdvėse netgi eksperimentuoja teikdami žavias žaislotekų ar įrankių skolinimo paslaugas. O štai kiekvienas, sutikęs bibliotekininką, sako: „Na, tau ir pasisekė, gali nieko neveikti ir visą dieną skaityti knygas.“

– „Orų“ stilius – fragmentiškas. Ar dažnai susimąstote, kaip toks pasakojimo būdas paveikia skaitytoją? 

– Daug apie tai galvoju. Norėčiau, kad skaitytojas skaitydamas tai, ką rašau, bendradarbiautų su manimi. Dauguma šiuolaikinių romanų perkrauti detalių, juose pernelyg daug dalykų paaiškinta iš anksto.

Skaitant gerą knygą daugiausia malonumo man teikia mintyse vykstantis pokalbis su jos autoriumi. Manau, kad nepanaudota erdvė mano knygoje leidžia skaitytojui papildyti ją savomis mintimis bei idėjomis. Žinau, kuo ją užpildyčiau, jei norėčiau, tai man ne paslaptis.

Tiesą sakant, siekiu ne paslėpti, o išgryninti. Klausinėju savęs, kuri teksto dalis yra esminė, o kurią iškenti, kad perskaitytum įdomiausias vietas.

– Labai stengiausi nebūti didaktiška. Nežinau atsakymų į šiuos klausimus, taigi iš dalies nebuvo sunku nenurodinėti ir nevaidinti teisuolės.

Vis dėlto esu veidmainė, nes nesugalvojau kaip suderinti kasdienį gyvenimą ir sąžinę. Užuot derinusi, viską darau tik iš dalies. Valgau 85 proc. mažiau mėsos nei prieš penkerius metus. Kartais vykstu lėktuvu, o ne traukiniu. Tačiau sugebėjau pasiekti tik tiek.

Vienintelė sritis, kurioje prisiverčiau daugiausia, – nusprendžiau, kad kolektyviniai veiksmai reikalingesni nei vienišo individo pastangos, nors šiaip jau nesu linkusi prisijungti prie kokios nors grupės. Manau, kad rūpestis – tai viskas, ką turime.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.