O aš sakau: prie viruso ir gyvenom daugmaž normaliai.
Ne šėliot po pasaulį, o sėdėti namie su savo artimaisiais. Argi ne tai normalu?
O būti nuo kits kito per du metrus? Kas gali, susirenčia vilą prie nuošalaus ežero net per du kilometrus!
Vaikščiot su kauke tiesiog patogiau – nebereikia dirbtinai šypsotis. Ir pigiau – galim rečiau lankytis pas dantistą.
Normalu dirbti nuotoliniu būdu, nes tai ne darbas, o pramoga. Darbas yra tai, ko nuotoliniu būdu nepadirbsi: auginti vaiką, sodinti medį, statyti namą...
Prie kai kurių normalumų sunku tik priprasti. Bet kai priprasim, tai džiaugsimės, kad nieko neuždirbam. „Nesirūpinkim, ką valgysim, kuom rėdysimės“, – sakė Jėzus. Bet stambieji prekijai, užuot išardę savo tinklus, vėl gaudo pirkėjus... Šių valia rinktis: tikėti Jėzaus programa minimum ar tikėti „Maximom“.
O kiek yra verslų, kurių išvis nereikia! Jei išnyktų restoranų verslas, bene likčiau nevalgęs?
O dirbtinio dviračio mynimo uždaroj patalpoj verslas! Seniau žmonės mindavo linus ir vynuoges, pramindavo takus per dykumas ir džiungles...
Yra net sėdėjimo ant besikratančio netikro jaučio verslas! Bet gal tai kultūra?
„Negaliu nevaidinti!“, „Negaliu nedainuoti...“ – vapa kultūrininkai. O va rimtai dirbantis, tarkim, betoną maišantis, žmogus niekada nepasakys: „Negaliu nemaišyt!“ Tai kuris čia normalus ir kuriam prie viruso geriau gyvent?
Taip, laukinis virusas piktas. Bet prisiminkim, kad daugelis augalų kitados irgi buvo piktžolės. Virusą reikia tik sukultūrint. Ir tada jis tarnaus žmogui.
Patyrę senjorai viską mato, kaip yra, dėl to ir vengia vakcynų. Baigsis judėjimo ribojimai – vaikai vėl priveš nuolat judančių vaikaičių...
Senjorai nori ramiai gulėt prie televizoriaus ir klausytis, kaip juos ragina skiepytis.
Sunkus sąmonėjimo kelias
– Sako, reik skiepytis.
– Kū sako?
– Skiepytis! Reik!
– A kas taip sako?
– Tas, kur pensijas atneša.
– Tas, musėt, nori mūsų pensijas sau pasilikt.
– Ir gaisrinykas taip sakė.
– Kūmet tu gaisrinyką matei?
– Vakar. Kai lovą padegei.
– A nuo ko skiepytis? A nuo gaisro?
– Nuo viruso.
– Tu – boba. Tu ir skiepykis nuo vyrų.
– Kad nebepuola.
– O gaisrinykas?
– Kai nedegam – pralek pro šalį, nė nepaveiz...
– Tūmet nereik skiepytis.
– Daktaras liepia.
– Tam kad tik pjaut.
– Sako, ne pjaus, o durs.
– Ar iš karto padurs?
– Iš antro.
– Ot nugrubnagiai!
– Alyzas ir po antro da gyvs.
– Tai reik pas geresnį užsirašyt. Pas prapiesorių.
– Je. Pas rimtą žmogų visūmet greičiau kojas pakratysi.
– Ar į koją durs?
– Į ranką.
– Tai pirmiau ranką atims?
– Tai gal?
– O pinigus?
– Ir pinigus.
– Pinigų mes neturim.
– Tada neatims.
– Ot gerai!
– Mes ir sveikatos neturim.
– Tūmet ir sveikatos neatims.
– Tai nėr ko bijot.
– Einam skiepytis.
Visiems įtikti sunku
– Tu vyras ar ne? – klausia pati.
– Na...
Bet kiek galima taikstytis! Juokais nuleist...
– O jeigu ir vyras? – pučiuos. – Tai ką?
Pastaruoju metu, pavadintas vyru, jau rimtai įsižeidžiu. Lyties negalėjau pasirinkt! Jei ir esu vyras – dėl to aš nekaltas. Lygiai tiek pat įsižeidžiu ir pavadintas moterim.
Vyrų aš į namus nesivedžioju, kad neerzinčiau žmonos. O viešose vietose stengiuos nesirodyt su žmona. Gal vyrai nori, kad būčiau su jais? Jei pamanys, kad moteris aš vertinu labiau, įsižeis gi!
Išgalvojau lytį – ir gyvent smagiau
Šiandien aš jau socialinis. Ir mano pati socialinė.
– Kaip jūs, socialinės lytys, santykiaujat? – smalsauja kaimynas.
– Santykių viršūnę mes pasiekiam kartu plaudami indus, – atsakau.
Tiesa, pirmą kartą man nieko neišėjo. Ne dėl to, kad fiziškai būčiau nepajėgus. Sukliudė baimė, kad nepavyks.
Bet žmona nepasijuokė, ištiesė apvalesnę lėkštę.
Susikaupiau ir purkštelėjau „Fairy“.
Ateitis ne už kalnų, o jau pakalnėj
Girdėjau: greit jau ir moterys turės teisę į savo kūną...
O vyrai? Apie vyrų kūnus tai nieko negirdėti.
O virusai? Jei virusą daugsyk padidintum, jis irgi turėtų kūną. Atsirastų virusų globos draugijos...
O jei vyrus daugsyk sumažintum... Tada jie būtų nematomi ir drąsiai galėtų moteris puldinėt.
– Ką jūs darot?
– O ką aš darau?
Įsižeidęs patraukiu rankas. Išsitraukiu dokumentą.
– Štai, miela ponia! Aš turiu galimybių pasą.
Ji išsitraukia purkštuvą...
Manding, lietuviškas galimybių pasas negalioja centrinėse ir žemiau pusiaujo esančiose srityse.
Ateinam į barą. Aš parodau galimybių pasą ir mane įleidžia vidun. Žmona jo neturi, tad lieka lauko terasoj.
Man tai patinka! Ir vienas nesišlaistau, ir vis tiek lieku laisvas vienas.
Bet kas bus, kai ir ana gaus tokį pasą?
Aš manau, vyrams ir moterims turi būti išduodami skirtingų galimybių galimybių pasai.
Maniau, gavęs galimybių pasą galėsiu veltui valgyt restoranuose, nemokamai lankyti renginius...
O pasirodo – ne! Tai kam tos galimybės? Verslininkams, artistams...
Bandykim ir mes išpešti naudos. Dabar juk ir giminės gali mus lankyt. Ir kaimynai... Tegu lankosi. Bet tegu ir susimoka.
Briuselis duos man žaliąjį pasą, teikiantį galimybę keliaut po Europą.
O jeigu aš nenoriu keliauti? Ar, atsisakęs šitos galimybės, kaip kompensaciją galiu gauti kitką? Tarkim, kelionpinigius, naują automobilį...
Ar bent jau gerą televizorių, kad Europos šalis galėčiau patogiai apžiūrėt.
Jeigu aš valkiočiaus po Europą, tai ir aš grįžęs vapaliočiau: „Oi, kokie ten malonūs, draugiški žmonės!“
Jie draugiški todėl, kad mes jų neerzinam. Jie nėra mūsų artimos aplinkos dalis.
Jei mano žmona manęs nepažinotų, jeigu ji atvyktų iš Milano, o aš būčiau viešbučio kambarinis, jei duotų man sočiai arbatpinigių, ir aš plačiai išsiviepčiau...
Argi ji nesakytų: „Oi, koks tas lituano maliono!“
Net ir šiandien pasitaiko tipų, skardžiai skelbiančių:
– Aš visą pasaulį išmaišęs!
O man atrodo – tu maišu trenktas.
Juk visiems aišku, kad pasaulio maišyt nevalia, nes būtent nuo maišymo iš pasaulio dugno ir pakyla visokios drumzlės, virusai...
Maišytojus reiktų išgaudyti, kol jiems dar tik galvoj maišosi. Ir izoliuot nuo pasaulio.
Vos per porą dešimtmečių pažengėm tiek, kad jau šnekam kaip papūgos ar net dar tarškiau. O kaip mikliai, it renkančių blusas beždžionių, juda pirštukai maigant telefoną!
Galimybių pasas atbulinį procesą dar paspartins. Bepasiai nebus įleidžiami į krautuves, traukinius, tualetus (išskyrus lauko)... Iš pradžių juos vadinsim kolūkiečiais, vėliau baudžiauninkais, o paskui jau gyvensim kaip Amerikoj. Vergų laikais.
Aukštėjant technologijoms žmonių visai nebereiks. Jie bus perkelti į atokesnius rajonus, taps rankiotojais ir medžiotojais ir gyvens urvuose.
