Ramūnas Gerbutavičius. Spjauti į premiją – drąsu

Grįždamas iš savaitę trukusios atostogų kelionės jaučiausi draskomas ilgesio, tad susimąsčiau apie lietuvių literatūros ištakas. Jei K.Donelaitis gyventų šiais laikais, vieną savo „Metų“ dalį turbūt būtų pavadinęs „Vasaros atostogos“. Ir skamba geriau. Ir populiariojo pozityvo daugiau. Ir tiesa tiesesnė. Nes darbai... kokie ten darbai!

 R.Gerbutavičius.<br> T.Bauro nuotr.
 R.Gerbutavičius.<br> T.Bauro nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Lrytas.lt

Jun 30, 2021, 9:44 AM, atnaujinta Jun 30, 2021, 9:44 AM

Dauguma rašinėja ant sienų. Kiti akimis laksto paskui kamuolį. Likę skundžiasi dėl arktinio karščio lygiai taip pat kaip žiemą dėl tropinio šalčio. Įtakingas ir Gražus atsisako priimti apdovanojimą iš Aukšto ir Gražaus rankų. Stop, Ramūnai, čia jau įdomiau, nes panašu į darbą. Kad ir kokios priežastys lėmė šį sprendimą, jis mūsų šalies premijų istorijoje – gana originalus. Gal todėl tai ir sukėlė šurmulį, mat jį dažnai kelia ir tai, kas neįprasta.

Aišku, šurmulys greitai kilo ir dar greičiau nurimo, kaip šiais laikais įprasta, bet būtų smagu, jei jis būtų palikęs pėdsaką būsimų pretendentų į įvairiausius apdovanojimus galvose. Juk atsisakyti premijos – ne gėda, dažnai reikia, o kartais net būtina. Kam žemintis, jei viduje jauti bent kokį nors prieštaravimą ar nejaukumą. Kita vertus, galima žavėtis lietuvišku praktiškumu, kuris skatina rinktis ne tik vieną prekybos centrą.

Lietuvoje visokie apdovanojimai, premijos, garbės vardai, ordinai, ženklai ir ženkliukai skaičiuojami šimtais, o jų atsisakiusių – vienetai. Visų neatsiminsi, bet kai žvelgi į nepriklausomos šalies premijų istoriją, iš atminties išneria keli pavyzdžiai, labiau susiję su tuo pačiu praktiškumu, savanaudiškumu, įžeidumu. Štai 2007 m. I.Simonaitytės premijos ir kelių tūkstančių litų atsisakė rašytoja A.Petraitytė. Kodėl? Nes laikraščio korespondentė, dalyvavusi komisijos posėdyje, pacitavo vienos komisijos narės abejones dėl jos knygos meniškumo.

O štai V.Juozapaitis tik 2015 m. atsisakė dar 2013 m. kultūros ministro „darbiečio“ Š.Biručio skirto ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“. „Šiandien, kai p. Birutis mane paskelbė „persona non grata“, jaučiu, kad praradau ministro pasitikėjimą ir todėl nebesu vertas ženklo „Nešk savo šviesą ir tikėk“, taigi belieka nešt savo muilą ir tylėt“, – sakė įsižeidęs politikas, vėliau prigalvojęs ir gražiau skambančių priežasčių.

Netiesa, kad nė vienam iš dešimčių „Poezijos pavasario“ ar Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų vidaus neaptemdė nejaukumo, abejonės, prieštaringumo šešėliai. Kodėl tuomet iš jų lūpų kartkartėmis pasigirsta tokios frazės kaip „buvo vertesnių“ ar „nesijaučiu nusipelnęs“? Nejau čia tik praktiškasis kuklumas?

Lygiai tas pat ir dėl Lietuvos kultūros tarybos finansuojamų projektų – kasmet tūkstančiai vilties apimtųjų pasidalija į tiek pat patenkintų ir nepatenkintų, tačiau, kiek girdėjau, dar nė vienas neatsisakė jo projekto finansavimo dėl to, kad, jo manymu, negavusio kolegos idėja ir rezultatas turėtų būti vertesni. O tai būtų graži pamoka tiek ekspertams, tiek visai Kultūros tarybai.

Žinoma, mūsų nepriklausomos šalies istorija daug trumpesnė nei, tarkim, Nobelio ar Pulitzerio. Tad gal pernelyg ir neverta stebėtis, kad minėtų premijų atsisakė ne vienas ir ne du. Ir dėl labiau pagrįstų priežasčių. Nobelio premijos yra atsisakę 6 laureatai. Net keturis apsispręsti privertė sovietų ar nacių režimai, tačiau du atvejai verti dėmesio.

Rašytojas J.P.Sartre’as garbingiausio pasaulyje apdovanojimo 1964 m. atsisakė todėl, kad nepriimdavo jokių garbės vardų, kurie kūrėją esą paverčia priklausoma, nelaisva „institucija“. 1973 m. Vietnamo ir JAV politikams Le Duc Tho ir H.A.Kissingeriui buvo skirta Nobelio taikos premija. Le Duc Tho atsisakė premijos, o H.A.Kissingeris nepasirodė apdovanojimų ceremonijoje, mat Vietname tuomet taika dar nekvepėjo.

„Visos premijos, kaip ir visos etiketės, yra pavojingos. Tie, kurie tikisi premijų, linkę dirbti ne dėl prigimtinio talento, o dėl kitų skiriamo atlygio“, – 1926 m. ištarė amerikiečių rašytojas S.Lewisas, kuris tapo pirmuoju, atsisakiusiu Pulitzerio premijos. O įdomiausia G.Perelmano pozicija. Žydų kilmės rusų matematikos genijus atsisakinėjo vienos premijos po kitos, tarp kurių buvo ir viena milijono dolerių vertės. „Manęs nedomina pinigai ar šlovė. Nenoriu, kad su manimi elgtųsi kaip su gyvūnu zoologijos sode“, – teigė jis.

Jei Lietuvos nacionalinė premija būtų buvusi skiriama ir XVIII a., beveik neabejoju, kad K.Donelaitis būtų pasielgęs panašiai. Na, arba bent už jos pinigus savo tikruosius nacionalinius didvyrius – būrus – būtų išsiuntęs į Santorinį gerti vyno ir saulėje kaitinti pilvų.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.