Ryškusis prancūzų postimpresionistas Paulis Gauguinas gimė 1848-ųjų revoliucijos Prancūzijoje metais ir nerami to laiko dvasia nepaliko kūrėjo visą gyvenimą. Paulis Gauguinas, nekęstas arba mylimas, unikalų požiūrį į pasaulį ir tapybą reiškęs meninininkas, išgarsėjo pirmykštės idilės paieškomis, gyva vaizduote ir ryškia spalvų gama.
„Mėnulis ir skatikas“ – knyga, kurioje Wiliamas Somersetas Maughamas, remdamasis Paulio Gauguino gyvenimo ir kūrybos faktais, perteikia jo spalvingą, prieštaringą ir nelengvą kelią į garsiausių dailininkų gretas.
„Kai susipažinau su Čarlzu Striklendu, tai, atvirai kalbant, nė manyti nemaniau, kad jis galėtų būti nepagarbus žmogus. O vis dėlto šiandien beveik niekas nepaneigs jo didingumo. Aš čia nekalbu apie iškilusio politiko, ar sėkmingo karvedžio didingumą: ta didybė susijusi ne tiek su asmeniu, kiek su jo užimama vieta, ir, aplinkybėms pasikeitus, subliūkšta. Pasitraukęs iš posto, ministras pirmininkas dažniausiai pasirodo esąs tik pompastiškas plepys, o generolas be armijos – pilkas provincijos miestelio didvyris.
Čarlzo Striklendo didingumas buvo tikras. Jums gali nepatikti jo menas, bet vargu ar atsilaikysite juo nesidomėję. Jis jaudina ir traukia. Praėjo laikai, kai Striklendas buvo visų pajuokiamas; dabar niekas neapšauks ekscentriku to, kas jį gina, ar iškrypėliu – kas jį garbina. Net į jo ydas žiūrima kaip į neatskiriamą jo nuopelnų papildymą. Tiesa, dar tebesiginčijama dėl jo vietos mene; vis dar neturi nusistovėjusios nuomonės nei jį liaupsinantys gerbėjai, nei niekintojai, bet vienas dalykas nekelia abejonių: jis buvo genialus“ <...> Čarlzo Striklendo paveikslas kalba apie jo asmenybę – originalią, kenčiančią, sudėtingą. Todėl nepajėgia išlikti jam abejingi net tie, kuriems nepatinka jo paveikslai, dėl to taip karštai susidomėta jo gyvenimu ir asmenybe“.
„Mėnulis ir skatikas“ – įtraukiantis pasakojimas apie prieštaringą, grubų, asketišką ir aistringą vieninteliam tikslui pasišventusio menininko gyvenimą. Ką galima paaukoti vardan to, kad įgyvendintum esminį gyvenimo tikslą? Ką reiškia pamintos moralės normos, įvaizdis ir visuomeninis statusas įkvėpimo akivaizdoje? Aistringa, kone gaivališka trauka eiti pašaukimo link užburs ir įtrauks kiekvieną, kuris nori patirti polėkio jėgą.
Daugiasluoksniame tekste gvildenamos individo laisvės, kūrybos, nusistovėjusių stereotipų ir net moterų emancipacijos pasipiktinimą galinčios sukelti temos.
„Ar galima paveikti tokio žmogaus sąžinę? Tai tas pat, kaip be veidrodžio pamatyti save. Mano nuomone, sąžinė saugo individą, kad jis nenukryptų nuo normų, kurias susikūrė bendruomenė, norėdama išsilaikyti. Tai policininkas, pastatytas mūsų širdyje prižiūrėti, kad nelaužytume jos įstatymų; ji – šnipas, pasodintas pačioje tvirčiausioje mūsų „aš“ citadelėje. Žmogaus troškimas, kad jo veiksmams pritartų kiti, yra toks stiprus, o baimė, kad jį smerks, tokia didelė, jog jis pats atveria vartus pikčiausiam savo priešui. O šis, saugodamas savo pono interesus, budriai jį seka, pasiruošęs užgniaužti kiekvieną vos gimstantį troškimą atsiskirti nuo bandos. Jis privers žmogų pirmiau rūpintis visuomenės reikalais, o tik paskui – savais.
Grandis, prikaustanti individą prie visuomenės, yra labai stipri. Įsitikinęs, kad yra interesų, svarbesnių už savus, ir pradėjęs jiems tarnauti, žmogus pasidaro to įsitikinimo vergas, jį iškelia į garbingą vietą ir pagaliau, kaip dvariškis nusilenkęs, pečius palietus karaliaus lazdai, jis dar didžiuojasi savo sąžinės jautrumu. Toks, kaip įmanydamas, šmeižia kiekvieną, kas tos valdžios nepripažįsta, nes dabar, būdamas visuomenės narys, jis žino, jog negali jai pasipriešinti.
Pamatęs, kad Striklendo nė trupučio nejaudina, jog jo veiksmai bus smerkiami, aš su baime nusigręžiau nuo tokio pabaisos, jau nebetekusio žmogiškų bruožų.“
Gyvas, spalvingas ir įžūlus Čarlzo Striklendo asmenybės paveikslas paliks neišdildomą įspūdį kokybiškos literatūros gerbėjams, supažindins su tokiu žymiojo tapytojo Paulio Gaugino gyvenimu, koks jis buvo iš tiesų ar galėtų būti, jeigu patikėsite Williamo Somerseto Maughamo vaizduote.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Grįždamas į Londoną, ilgai mąsčiau apie Striklendą. Sukau galvą, kaip čia nuosekliai viską išdėsčius jo žmonai. Naujienos buvo nekokios, ir aš maniau, kad ji bus nepatenkinta; aš pats irgi nebuvau patenkintas savimi. Striklendas mane apstulbino. Negalėjau suprasti jo motyvų. Man paklausus, kas jam pirmą kartą pakišo mintį tapti dailininku, jis negalėjo ar nenorėjo atsakyti. Nieko nesusigaudžiau. Mėginau aiškinti, kad kažkoks nepasitenkinimas pamažu subrendo nepaslankiame jo prote, bet tokius svarstymus griovė Striklendo elgesys, – jis niekad neišsidavė, kad jam būtų įgrisęs monotoniškas jo gyvenimas. Jeigu jis, nepakenčiamai atsibodėjęs gyvenimu, būtų ryžęsis tapti dailininku, norėdamas nutraukti įkyrėjusius ryšius, – tai būtų buvę suprantama ir banalu; bet net pats žodis „banalus“ netiko Striklendui. Pagaliau, būdamas romantikas, aš sugalvojau naują paaiškinimą; nesiginu, kad jis kiek dirbtinai sudurstytas, bet užtat vienintelis, kuris galėjo mane patenkinti. Aš samprotavau, kad čia greičiausiai bus kaltas jo sielos gilumoje rusenantis kūrybinis instinktas, kuris, nors ir stelbiamas gyvenimo aplinkybių, be paliovos augo, plėtėsi kaip vėžys gyvuose audiniuose, kol užvaldė visą jo esybę ir privertė veikti. Panašiai atsitinka, gegutei padėjus kiaušinius į svetimą lizdą: išsiritę gegužiukai išstumia savo pusbrolius, o vėliau ir lizdą suardo.
Keista, kodėl kūrybinė ugnelė įsižiebė to paprasčiausio biržos maklerio širdyje, galimas daiktas, jo paties pražūčiai ir nuo jo priklausančių artimųjų nelaimei, bet ne mažiau keistas būna ir dieviškojo įkvėpimo pasireiškimas, kai jis apima galingus ir visko pertekusius žmones ir tol atkakliai juos persekioja, kol šie nugalėti išsižada pasaulio linksmybių ir moterų meilės dėl žiauraus asketiško vienuolyno. Įvairūs yra atsivertimo keliai ir būdai. Vieniems reikia smarkių sukrėtimų: taip skaldo akmenis pašėlusi srovė; kiti keičiasi palengva; taip lietaus lašai graužia akmenį. Striklendui buvo būdingas ir fanatiko tiesumas ir apaštalo nuožmumas.
Bet mano protas troško žinoti, ar jį apėmusi aistra padės ką nors vertingo sukurti. Kai aš paklausiau, ką apie jo darbus manė jo draugai, kartu vakarais lankę studiją, jis gražiai nusišypsojęs atsakė:
– Jie manė, kad aš tik dėl juoko mokausi.
– Ar Paryžiuje pradėjote lankyti kokią studiją?
– Taip. Tas surūgėlis maestro, šįryt pamatęs mano piešinius, tik suraukė antakius ir praėjo pro šalį.
Striklendas nusijuokė visai nenusivylęs. Jis nepaisė kitų nuomonės.
William Somerset Maugham, „Mėnulis ir skatikas“, iš anglų kalbos vertė J. Čebanauskas, leidykla „Vaga“, 2022.
