„Vilniaus sekretai: vizijos, atsiminimai, sapnai“ – tai žvilgsnis į šiandienę sostinę ir jos gyventojus. Eugenijus Laurinaitis, Julius Sasnauskas, gatvės menininkas Trafik, Agnė Narušytė, Lina Simutytė, Ishvari Prema, Alvydas Valenta, troleibuso vairuotoja Sniežana – tik maža dalis žmonių, kurie knygoje dalijasi savo vizijomis. Skirtingas patirtis reflektuojančios asmenybės nardo po įvairius istorinius laikotarpius ir Vilniaus dabartį, jų pasakojimai intriguoja detalėmis, kurių nerasime jokiose istorinėse knygose.
„Knygos interviu herojai ir tekstų autoriai nebijo kalbėti taip, kaip jaučia, todėl veriasi tam tikra Vilniaus tikrovė. „Vilniaus sekretai“ nebando parodyti dar negirdėto ar nematyto Vilniaus, o greičiau tyrinėja tai, kas yra taip kasdieniška ir įprasta, kad net nebesimato“, – sako Lina Laura Švedaitė.
Festivalio „Sostinės dienos“ metu, rugsėjo 2 d. 15.30 val. Katedros aikštėje vyks knygos pristatymas. Dalyvaus knygos sudarytoja ir kunigas pranciškonas Julius Sasnauskas.
– „Slinktys“ ką tik išleido jūsų sumanytą ir sudarytą knygą „Vilniaus sekretai“, kurioje publikuojami interviu su žinomais vilniečiais, vilniečių prisiminimai, kasdienio gyvenimo detalės (pvz., interneto komentarai vilniečiams svarbiais klausimais) ir miesto nuotraukos. Kas paskatino gilintis į Vilnių, ieškoti jo paslapčių?
– Meilė gimtajam Vilniui man nebuvo natūralus dalykas, dėl įvairių priežasčių ilgą laiką jaučiausi esanti iš provincialios blogąja prasme, sergančios, nesaugios aplinkos, bodėjausi jo mažumu ir pilkais miegamaisiais rajonais, dairiausi į Vakarų Europos didmiesčius, naiviai jais žavėjausi, būdavo nesmagu, kai užsieniečiai nežinodavo Vilniaus arba painiodavo jį su Ryga. Dabar belieka pripažinti, kad augdama, bręsdama turėjau nepilnavertiškumo kompleksą, ir šią jauseną sieju su sudėtinga sostinės istorija ir geopolitine padėtimi, miesto atmintyje yra įtrūkių, nepaveldėjau to kažko, kas keltų pasididžiavimo jausmą, o Gedimino bokštas įspūdžio nedarė.
Pastaruoju metu Vilnius sparčiai keičiasi, nemažai investuojama, importuojama. Natūralu, visos sostinės yra tam tikri traukos centrai, jos turi pulsuoti, turi apaugti mitais. Ir nors apie Vilnių gausiai rašoma, kalbama, publikuojami įvairių žanrų leidiniai, visgi pasigedau žvilgsnio į Vilnių kaip į vietą, kurioje šiandien gyvena žmonės, ir užsimaniau patyrinėti vilniečių santykį su miestu.
– Knygos pavadinimą lydi poetiška paantraštė – vizijos, atsiminimai, sapnai. Kas slypi šiuose trijuose žodžiuose?
– Šiuose žodžiuose, visų pirma, slepiasi knygos tekstų struktūra. Vizijos – tai pokalbiai apie Vilnių, atsiminimai – vilniečių istorijų ir liudijimų srautas, o sapnai – poetiški tekstai, skirti Vilniui. Vizijose svarstoma ir diskutuojama apie sostinėje vykstančius procesus, jos praeitį, dabartį ir ateitį, atsiminimuose dalijamasi miestiečių atmintimi, o sapnuose fiksuojamos jausenos, nuojautos ir tai, ką sunkiau įžodinti. Be to, šie trys žodžiai yra labai svarbūs miesto kaip idėjos elementai: miestas be mito, vizijos ir kolektyvinės atminties – ne miestas.
– „Vilnius yra pilkas“, „Vilnius yra žalias“, „Vilnius yra mėlynas“ – trys iš keturių knygos dalių. Kodėl būtent šios spalvos?
– Skyriuje „Vilnius yra pilkas“ rasite atsiminimus, o pilka spalva, nori nenori, siejasi su miegamaisiais rajonais ir blokiniais pastatais, kuriuose gyvena didžioji dauguma sostinės gyventojų. Ir nors pilka dažnai laikoma nuobodžia spalva, vilniečių atsiminimai toli gražu nuo nuobodybės. Skyriuje „Vilnius yra žalias“ rasite poeziją ir čia greičiausiai daug aiškinti nereikia: daug kas – tiek vietiniai, tiek svečiai – žavisi išskirtine sostinės žalumos gausybe, kuri, kaip ir poezija, pakylėja ir gaivina. Skyriuje „Vilnius yra mėlynas“ yra įvairių Vilniaus paviršių atspaudai, o mėlyna spalva čia simbolizuoja dangų virš miesto. Česlovas Milošas ir ne tik jis yra pasakęs, kad Vilnius yra debesų miestas, kad virš jo nuolat vyksta besikeičiančių debesų teatras.
– Dar viename skyriuje – „Vilnius yra baltas“ – net 23 pokalbiai su įvairių profesijų, įvairių pašaukimų vilniečiais. Pagal kokius kriterijus rinkotės pašnekovus?
– Norėjosi patyrinėti, kaip skirtingų profesijų ir pašaukimų vilniečiai patiria miestą, kaip jį suvokia – atsispyriau nuo prielaidos, kad architektas ar architektė gatvėje mato ar jaučia visai kitus dalykus nei, tarkim, troleibuso vairuotoja (-s). Taip pat siekiau pamatyti, kaip skiriasi vilniečių, turinčių galią keisti miestą, ir vilniečių, turinčių priimti miesto pokyčius, požiūriai, ar jie apskritai yra. Na, o pagrindiniai kriterijai gan paprasti – noras dalintis savo įžvalgomis, nuoširdumas, gebėjimas nevynioti į vatą.
– Kiekvienas pokalbis, kaip ir kiekvienas prisiminimas, atskleidžia unikalų to žmogaus santykį su miestu, bet, man regis, čia esama ir šio to daugiau: kolektyvinės pasąmonės nuoplaišų, legendų, istorinių faktų, kuriuos vargiai rastume knygose.
– Taip, nuoplaiša – čia labai tinkamas žodis. Kaip ir tikruose sekretuose, šioje knygoje slepiasi daug įvairių Vilniaus atminties, pasąmonės „šukių ir šiukšlelių“, kurių nebūtinai rasime „rimtose“ knygose apie Vilnių, nes šios istorijos, miestiečių išgyvenimai negali būti patikrinti, suklasifikuoti, todėl dažnai taip ir išnyksta. Iš pradžių, gimus tokios knygos idėjai, turėjau ambiciją surinktose istorijose rasti naują, galbūt dar negirdėtą Vilniaus naratyvą, kuris būtų alternatyva jau nuvalkiotiems, arba atlikti antropologinį tyrimą, tačiau, kuo daugiau istorijų surinkau, tuo aiškiau pradėjo matytis, kad nieko nereikia ieškoti, o tiesiog liudyti, kaip Vilnius įsikūnija į žmones, ir tai perduoti.
– Kartu tai yra ir savotiškas miesto žemėlapis – juk su kiekvienu kalbintu žmogumi susitinkate vis kitoje Vilniaus vietoje.
– Būtent, vienas šio leidinio tikslų – išplėsti Vilniaus ribas, „įteisinti“ miegamuosius rajonus, kalbėti apie sostinės dėmes, pavyzdžiui, sunaikintą romų taborą ir pan.
– „Vilniaus sekretai“ atkreipia dėmesį ir išskirtiniu dizainu.
– Knygą sudaro ne tik įvairūs tekstai, bet ir fotografo Denio Vėjo fotografijos, Vilniaus paviršių atspaudai ir QR kodai su įrašais. Tokia skirtingos informacijos visuma įpareigojo knygai sukurti kūną, kuriame visavertiškai atsiskleistų ne tik tekstas ir ne tik vaizdas. Galų gale, augant spaudos kaštams ir nežinant, kada vėl atsiras galimybė išleisti knygą, kiekvieną kartą norisi sukurti ir į pasaulį paleisti ką nors įdomaus, nestandartinio. Knygos dizainerė – Jurgita Juodytė.
– Skaitant knygą man vis kirbėjo klausimas: kodėl prisiminimai – anoniminiai, be pavardžių?
– Norėjosi, kad pagrindinis dėmesys atitektų istorijoms, o ne asmenybėms, kad kalbėtų Vilnius ir skleistųsi jo charakteris, o ne konkretūs žmonės.
– Koks jums pačiai yra Vilnius?
– Man Vilnius nėra pats gražiausias, patogiausias ar dar koks -iausias miestas pasaulyje, čia daug kas neveikia, erzina, kartais net kelia baimę, čia dažnai lyja, ypač per įdomius renginius, brangios paslaugos, ne visada draugiški kaimynai, tačiau šiandien šis miestas yra mano namai, kur jaučiuosi turinti savo erdvę, teises, esu išgirsta ir turiu galią kurti.
Ir dar. Šiandien man Vilnius yra susijęs su žmonėmis, kurie moka susivienyti ir palaikyti šiuo metu nuo karo kenčiančią Ukrainą. Dėl to šiandien didžiuojuosi, kad esu iš Vilniaus.
– Knygos įžangoje rašote, kad ilgą laiką Vilnius jums buvo tarsi stotelė tarp kitų pasaulio miestų. Ar renkant medžiagą „Vilniaus sekretams“ šis santykis keitėsi?
– Keitėsi, kitaip ir būti negali, rinkdama medžiagą pamačiau šio miesto autentiką, radosi ryšys. Iš Gedimino pilies, kurią reikdavo piešti mokykloje per kiekvienas Sausio 13-osios metines, Vilnius pavirto į daugiatautį, daugiasluoksnį, didelį potencialą turintį miestą, kuriame aš gimiau ir augau.
– Vis dar svajojate susikrauti lagaminus ir ištrūkti?
– Maždaug kovo ar balandžio mėnesį, kai kūnas ir psichika išsekę nuo šalčio, kai viltingai ima tirpti sniegas ir tuomet nei iš šio, nei iš to vėl užsninga, imu krauti lagaminus. O jei rimtai, Vilniuje – visi mano turtai: šeima, draugai, karjera. Galų gale, ištrūkti nebėra kur: galbūt anksčiau Vilnius man atrodė uždarytas į vakuumą, iš kurio, norint patekti į kitus miestus, reikdavo dviejų skrydžių, tačiau šiandien Vilnius yra pasaulio dalis, esu pasaulio pilietė.
– Nuo pirminės idėjos iki jos fizinio pavidalo – knygos – prabėgo treji metai. Galbūt per tą laiką, dirbant su knygos medžiaga, išsigrynino kertiniai akcentai (vardai, mikrorajonai, gatvės, įvykiai, procesai), kuriuos būtų galima pavadinti raktais nuo pagrindinių miesto vartų?
– Vienam vilniečiui pagrindiniai miesto vartai yra šventieji Aušros vartai, kitam jie yra prie Gariūnų turgavietės, dar kitam – Vilniaus oro uostas ar traukinių stotis, todėl išvesti vieno vardiklio nedrįstu. Tikiu, kad kiekviena vieta – vienkiemis, kaimas, miestelis ar miestas – turi įtakos žmogaus psichikai, jausenai, formuoja jo estetikos, bendruomeniškumo ir kt. suvokimą, o svarbiausia – aktyviai dalyvauja mūsų gyvenime, įauga į atmintį, vaizduotę, į odą ir veidus.
Vilnius – tarsi miestas chameleonas, architektūroje matyti daug istorinių įvykių, nėra lengva išgryninti vieną Vilniaus idėją, ant kurios būtų galima suverti visus dėmenis. Sparčiai vyksta panašūs procesai kaip ir kitur Europoje – gentrifikacija keičia Senamiesčio ir jo apylinkių veidą. Itin jautrus sovietmečio palikimo klausimas. Manau, kad 700 metų jubiliejaus šūkis – „Vilnius – jaunas miestas“ – yra taiklus, čia ryšys tarp vilniečių ir Vilniaus dar tik kuriasi, nesijaučiame esantys gatvės šeimininkai, neturime bendruomenės, nepažįstame „senųjų“ vilniečių... Tačiau drįsčiau teigti, kad net ir ši knyga yra vienas iš ryšio kūrimosi simptomų, įrodymas, kad gyjame nuo XX a. išdraskyto Vilniaus traumos.
– Papasakokite, kokie buvo tie treji projekto vykdymo metai, kaip rinkote ir sisteminote informaciją?
– Tenka pripažinti, kad pradinė projekto idėja buvo pernelyg ambicinga. Iš pradžių kilo mintis rinkti istorijas iš kiekvieno mikrorajono ir taip atskleisti jų charakterius, tačiau pradėjusi dirbti prie medžiagos supratau, kad kai kurių mikrorajonų gyvoji atmintis yra labai panaši, istorijos susipina, be to, Vilnius didelis ir visko tiesiog neįmanoma užrašyti. Tad procese pasikeitė strategija – pradėjau rinkti istorijas, kurios atskleidžia skirtingas Vilniaus realijas, rinkdama istorijas, užsimaniau pakalbinti žmones apie šiandienius sostinėje vykstančius procesus. Šitaip susikūrė dialogas tarp miesto atminties ir dabarties. Galiausiai paminėtina, kad šis projektas nebūtų įvykęs be Vilniaus savivaldybės ir Kultūros tarybos rėmimo.
– Kokiame Lietuvos ar pasaulio taške begyventume, Vilnius kiekvienam mūsų yra ypatingas miestas, tad, veikiausiai, ši knyga – ne tik vilniečiams?
– Taip, norėtųsi, kad ši knyga pasitarnautų ir intymesnio santykio su Vilniumi ieškantiems svečiams, ir visiems, kuriems rūpi mieste vykstantys procesai.
