Galerijoje sukrautos rudens gėrybės – 44 metų Lauros Garbštienės meno projektas. Ji meno mėgėjams pasiūlė ne nutapytas ar nufotografuotas, o pačios užaugintas ir surinktas sodo bei miško dovanas.
Į atidarymą susirinkę svečiai aktyviai dalyvavo menininkės projekte – vieni kitiems siūlė įsigyti eksponatus. Ypač populiarūs buvo uogienės stiklainiai, bet nupirkta ir agurkų, pomidorų, obuolių, grybų.
L. Garbštienės darbai – instaliacijos ir videomeno kūriniai – prieš keletą metų išgarsėjo ir užsienyje.
Jos „Filmas apie nežinomą menininkę” Oberhauzeno trumpametražių filmų festivalyje Vokietijoje pelnė Tarptautinės kino kritikų federacijos (FIPRESCI) prizą, o Italijoje vykusiame Lukos filmų festivalyje menininkė buvo apdovanota geriausio jaunojo kino kūrėjo prizu.
– Kodėl tapusi Europoje žinoma menininke nusprendėte apsigyventi kaime ir auginti pomidorus? – paklausiau L. Garbštienės.
– Toks mano naujausias meninis projektas. Dažniausiai menininkas, norėdamas išlikti profesionalas, privalo susirasti įvairių papildomų darbų, kurie būtų jo pragyvenimo šaltinis. Aš per tą laiką užauginu agurką, kurį pati ir suvalgau. Tai konceptualus požiūris į profesiją.
Taip susiklostė aplinkybės, kad šįmet galėjau pagyventi mamos sode Ratnyčios kaime netoli Druskininkų. Taigi rinkau viską, kas ten auga. Dalį pati suvartoju, o kas lieka – atvežu į galeriją. Visą parodos veikimo laiką žadu papildyti ekspoziciją.
– Sodo ir miško gėrybes ne tik eksponuojate, bet ir parduodate. Bruknių uogienės puslitris – 30 litų, šviežių agurkų kilogramas – 8 litai, džiovinti baravykai – 50 litų už 50 gramų. Ar galerijos kainos privalo būti didesnės nei turgaus?
– Visada galima derėtis. (Juokiasi.) Nesidomėjau, kiek visa tai kainuoja turguje, kainas nustačiau pati.
Manote, brangu? Bet ir agurkai, ir pomidorai auginti lauke, ne kokiame nors šiltnamyje, todėl gavę daug daugiau saulės. Ir jokios chemijos. Jų užauga nedaug, tad ir kaina atitinkama.
– Susidomėjimą gyvąja gamta liudija ir antroji jūsų projekto dalis „Gamtos pažinimo kambarys”. Kodėl nuodingųjų augalų ekspozicijai pasirinkote Venecijos bienalės katalogą?
– Tokia sunki plyta labai tiko džiovinamiems augalams prispausti. Po to katalogą išardžiau ir jo puslapius panaudojau ekspozicijai. Tas antrinis panaudojimas daugiau susijęs ne su ekologija, o su tuo, kad tokios knygos greitai praranda aktualumą ir lieka dulkėti lentynose.
Gyvendama gamtoje pastebėjau, kad daugelio augalų net pavadinimų nežinau. Pradėjau atidžiau į viską įsižiūrėti. Gamtoje vyksta sudėtingi dalykai, kuriuos reikia ilgai stebėti, kad suprastum.
Iš pradžių susidariau nuodingųjų augalų sąrašą, o paskui pradėjau jų ieškoti. Man tai – ne tiktai gamtos, bet ir kultūros dalis. Juk žmonės sukūrė jiems pavadinimus ir juose randamų nuodų chemines formules.
Šiame projekte – nemažai ironijos, nes gana kritiškai žiūriu į žmogaus norą panaudoti gamtą savo tikslais.
Net žolelės būtinai suskirstomos į nuodingąsias ir naudingąsias, nors iš tiesų viskas nėra taip paprasta.
– Kodėl vaisių ir uogų krautuvėlę pavadinote „Laikino meno fondu”? Todėl, kad sode gyvenate tik laikinai? Gal netrukus vėl keliausite į kokią nors menininkų rezidenciją užsienyje?
– Visas menas laikinas. Man norisi išlaikyti gyvą santykį su žiūrovu, todėl į galeriją užsukusiam meno vartotojui pasiūlau tai, kas lengvai suvartojama.
Tačiau noras gyventi gamtoje – ne laikinas dalykas. Gera gyventi ten, kur kas nors auga, nes tik tada gali turėti maisto. Anksčiau atrodydavo keista, kai žmonės sakydavo, kad mėgsta kaimą. Net neįsivaizdavau, kad yra toks didžiulis gyvenimo kokybės skirtumas.
Jei sėdėtum daugiabutyje prie kompiuterio, nieko ir nesužinotum. Nebūtų svarbių patirčių, kurių negaliu nusakyti žodžiais, bet man atrodo, kad jos matyti darbuose. Todėl išsikrausčiusi iš sodo mielai susirasčiau kitą nuolatinę ar laikiną rezidenciją Dzūkijoje.
O rezidencijoje užsienyje buvau jau senokai. Ir nežadu daugiau ten važiuoti. Anksčiau atrodė, kad labai svarbu visur dalyvauti ir užmegzti ryšius.
Juk rezidencijos skirtos ne tam, kad ten pasislėpęs galėtum ramiai kurti, o tam, kad susipažintum su svarbiais meno pasaulio žmonėmis, kurie tave pastebės ir išgarsins.
Man dabar visiškai neberūpi tradicinė meninė karjera.
Norvegas sukūrė filmą apie Lietuvą
„Vartuose” atidaryta ir 44 metų menininko Iš Norvegijos Knuto Asdamo paroda „Tripolis”.
K. Asdamo parodoje „Tripolis” pirmosios salės sienas ištisu kilimu nukloja menininko sukaupta fotografijų kolekcija migracijos tema. Ją sudaro apie 3000 knygose, žurnaluose, laikraščiuose ir internete rastų vaizdų.
Antrojoje salėje – instaliacija, kurios pagrindinė dalis yra filmas, nufilmuotas Libane, didingo šiuolaikinės architektūrinio projekto griuvėsiuose. Septintojo dešimtmečio pradžioje vienas garsiausių brazilų architektų O. Niemeyeris buvo pakviestas į Tripolį pastatyti parodų ir konferencijų komplekso, tačiau dėl 1975 m. prasidėjusio pilietinio karo pastatas liko neužbaigtas. Be to, jis buvo paverstas karinės amunicijos sandėliu, naudojamas kaip sraigtasparnių nusileidimo aikštelė, o vėliau tiesiog uždarytas.
2010 m. K. Asdamas sukūrė filmą apie Lietuvą – rėmėsi penkių dienų važinėjimu pirmyn atgal traukiniu „Vilnius–Klaipėda”.
