Nyksta laidotuvių fotografavimo įprotis, nebesinori matyti liūdesio

Sklaidydami senesnių laikų šeimos albumus, retame kuriame nerasime laidotuvių nuotraukų. Ši liūdna proga – galimybė nufotografuoti visą susirinkusią giminę, kuri retai sueina į krūvą, įamžinti jų atvaizdus.

Daugiau nuotraukų (1)

Jurgita Noreikienė

Nov 1, 2012, 1:17 PM, atnaujinta Mar 15, 2018, 6:05 PM

Senos laidotuvių fotografijos, kuriose giminaičiai prie karsto sustoję šeimomis – neįkainojama vertybė ieškantiems savo šaknų, besidomintiems savo šeimos geneologiniu medžiu. Dažnai fotografuoti laidotuves būdavo kviečiami profesionalūs fotografai. Šiandien tiek didmiesčiuose, tiek provincijoje dirbantys fotografai pripažįsta – mada fotografuoti laidotuves Lietuvoje nyksta.

Įprotis apmirė atsiradus skaitmenai

Vilnietis fotografas Ramūnas Danisevičius sakosi laidotuves fotografavęs labai seniai – daugiau kaip prieš dešimt metų. Tradiciškai buvo fotografuojamasi grupėmis, šeimomis išsirikiavus prie karsto, o kita būtina nuotrauka – iš kapinių, sustojus prie kapo. Bet šiandien, pasak R. Danisevičiaus, fotografuoti laidotuves nepopuliaru. Bent jau kviesti jas įamžinti profesionalaus fotografo.

Fotografas iš Kauno Vladas Dobrovolskis paskutinį kartą fotografavo laidotuves dar seniau – maždaug prieš dvidešimt metų. „Gal patys žmonės fotografuojasi“, - spėlioja jis.

Atsiradus skaitmeninei technikai, fotoaparatus turi daug kas, todėl nebereikia profesionalų paslaugų. Kita vertus, profesionalių fotografų įamžinti kitoms progoms žmonėms reikia dar ir kaip – vadinasi, kaltas ne technikos prieinamumas.

Fotografas iš Šiaulių Gintautas Tumulis laidotuves yra fotografavęs palyginti neseniai – maždaug prieš dvejus metus. Tačiau ir jis pripažįsta, kad šiandien fotografuoti laidotuves nepopuliaru – anksčiau būdavo kur kas daugiau pageidaujančių.

Laidotuvės, kuriose prireikė profesionalaus fotografo paslaugų, vyko kaimo vietovėje, Šaukėnuose. Pasak fotografo, jo paslaugas užsakė velionio klasės draugas.

Nuotraukų niekas nebežiūri

Fotografai sutinka, kad laidotuvių fotografavimas šiek tiek skiriasi nuo kitokių grupinių portretų fotografavimo.

„Negali sakyti žmonėms: „Šypsokitės“, - sako R. Danisevičius.

„Kai fotografuoji prie karsto, negali daryti kompozicijų, stumdyti, statyti žmonių kaip, pavyzdžiui, per vestuves“, - pasakoja ir G. Tumulis.

Pasak V. Dobrovolskio, eidami fotografuoti laidotuvių, žinodami, kad bus blankesnis apšvietimas, fotografai pasirinkdavo jautresnes juosteles. Kad nesutrikdytų laidotuvių rimties, G. Tumulis sakosi nenaudodavęs specialaus apšvietimo, nors tai apribodavę galimybes išgauti gražesnius kadrus.

Bet ir jokių ypatingų reikalavimų fotografams užsakovai nekeldavo. Nuotraukų grožis jiems nebūdavo svarbu. Pagrindiniai pageidavimai – kad būtų nuotraukos prie karsto ir prie kapo. Fotografuodamiesi prie velionio žmonės pageidaudavo, kad matytųsi ir velionis, tačiau, žinoma, ne stambiu planu.

Tačiau G. Tumulis prisipažįsta, kad fotografuodamas eiseną savo iniciatyva bandydavęs pagauti ir meniškų kadrų, kad būtų pačiam įdomu.

„Kiek tu žiūrėsi tas laidotuvių nuotraukas?“ - klausia V. Dobrovolskis, tuo aiškindamas klientų nereiklumą.

„Pastaruoju metu dažnai girdžiu – kam fotografuoti, jeigu niekas jų nežiūrės?“ - antrina jam G. Tumulis ir sako, kad dabar žmonės nebenori mąstyti apie liūdesį, nori greičiau jį užmiršti. „Šiuo metu visi gali turėti pakankamai ir gyvo žmogaus atminimo“, - sako jis.

Ir V. Dobrovolskis, ir G. Tumulis sako, kad laidotuvių fotografavimas ir tada, kai jas fotografuoti būdavo madinga, kainuodavo pigiau, nei kitų rūšių fotosesijos. Laidotuvių fotografui nereikia dalyvauti visame jų procese – pakanka ateiti valandai.

Gražiausios nuotraukos – sau

R. Danisevičius prisipažįsta, kad fotografuoti laidotuves jam nemalonu – nejauku vien nuo paties laidotuvių kvapo, aplink tvyrančio liūdesio. Jeigu tik įmanoma, jis norėdavęs to darbo išvengti.

Tuo tarpu V. Dobrovolskis sako, kad fotografuodamas laidotuves ar ką nors kitą didelio skirtumo nejausdavęs. „Tai yra tavo darbas. Eini ir dirbi, jeigu tave samdo“, - sako jis, nors prisipažįsta, kad didelio noro fotografuoti laidotuves nejaučia.

Turėti savo albume laidotuvių nuotraukų fotografui nesinori. V. Dobrovolskis sako neturintis netgi savo tėvų laidotuvių nuotraukų – jam net mintis nekilusi tada fotografuoti.

G. Tumulis sutinka, kad šeimos albumų puslapiai su laidotuvių nuotraukomis yra slogūs. Tačiau fotografuodamas laidotuves, jis šiame procese rasdavo kaip ką įdomaus ir kaip profesionalas.

„Apima dvejopas jausmas, - sako jis. - Nufotografuoji veidus, kuriuose atsispindi gedulas, ašaras. Tos nuotraukos labai iškalbingos, gilios, bet jų nelabai įmanoma panaudoti. Patys žmonės tokių nelabai nori“.

Fotografas suvokia, kad tokių jautrių akimirkų nuotraukų negalės nei kur nors viešinti, nei atiduoti patiems klientams, tačiau jos būna pernelyg meniškos, kad liktų nenufotografuotos. „Nesusilaikau ir fotografuoju“, - prisipažįsta G. Tumulis.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.