– Ar nebuvo padaryta klaida, kai, atšaukus Iną Marčiulionytę, naujas šalies ambasadorius prie UNESCO nebuvo paskirtas beveik trejus metus? – „Lietuvos rytas” paklausė A. Gelūno.
– Iš tiesų per tą laiką Lietuvos pozicijos UNESCO susilpnėjo.
Dabar lengva kalbėti, kad buvo padaryta klaida. Bet tuomet Lietuva išgyveno smarkų ekonomikos nuosmukį, atrodė, kad būtina taupyti visur, kur tik įmanoma.
Tačiau jau negalime toliau verstis be ambasadoriaus, nes esame vienintelė ES šalis, neturinti nuolatinio atstovo prie UNESCO.
– Ar tai būtina tik dėl šalies prestižo?
– Svarbu ir prestižas. Bet nuolatinis atstovas prie UNESCO – ir šios organizacijos veikloje dalyvaujančių šalių įsipareigojimas, įrašytas į UNESCO konstituciją.
Kai ilgą laiką nesilaikoma šios nuostatos, tai jau gali būti suprasta ir kaip nelabai pagarbus požiūris į UNESCO.
Kol Lietuvai atstovavo tik laikinasis reikalų patikėtinis, tarsi siuntėme blogą žinią, kad švietimas ir kultūra mūsų šaliai mažai rūpi.
Netrukus Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungai. Kaip atrodytų, jei būtume vienintelė Bendrijos šalis, neturinti ambasadoriaus prie UNESCO? Manau, mano paskyrimas buvo paskutinė įmanoma riba, ligi kurios galėjome leisti sau verstis be nuolatinio atstovo. Tolesnis taupymas jau atrodytų nesolidžiai.
– Kai buvo renkama dabartinė UNESCO vadovė, Lietuva iš pradžių kėlė I.Marčiulionytės kandidatūrą, o vėliau prezidentės Dalios Grybauskaitės nurodymu parėmė ne rinkimus laimėjusią bulgarę Iriną Bokovą, o jos konkurentę Austrijos atstovę Benitą Ferrero-Waldner.
Ar tai nekliudys jums stiprinti mūsų šalies ryšių su UNESCO?
– Be abejo, diplomatijai daro įtaką ir valstybės laikysena tarptautinėse organizacijose, ir diplomatų asmeniniai santykiai.
Viename renginyje Kiote prisistačiau I. Bokovai kaip būsimasis Lietuvos nuolatinis atstovas ir ji labai maloniai su manimi bendravo. Aišku, ši patyrusi diplomatė niekuomet neišsiduos, ką iš tikrųjų mano, bet jai nėra jokios prasmės konfliktuoti su Lietuva.
Atrodo, I. Bokova kandidatuos kitąmet vyksiančiuose rinkimuose į UNESCO generalinio direktoriaus postą antrai kadencijai. Lietuva dar nedeklaravo, ką rems, bet, manau, krypsime į jos pusę.
– Kokių darbų pirmiausia imsitės Paryžiuje?
– Pirmiausia kandidatuosiu į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo komitetą. Tai svarbu norint, kad Lietuva būtų labiau pastebima.
Dar spėsiu prisidėti rengiant Paryžiuje atidaromą mūsų fotografo Antano Sutkaus nuotraukų apie Prancūzijos garsenybių rašytojų Jeano Paulio Sartre’o ir Simone de Beauvoir viešnagę Lietuvoje 1965-aisiais.
Man tai gera proga prisistatyti kaip atstovui prie UNESCO.
– UNESCO rūpinasi ir pasaulio kultūros paveldo išsaugojimu. Lietuva sulaukė pastabų dėl Kuršių nerijos, Vilniaus senamiesčio priežiūros.
– Nesakyčiau, kad pasaulio paveldui priskiriamų Lietuvos objektų būklė labai dramatiška, bet paveldosaugos politikos požiūriu kiek atsiliekame nuo kaimynų latvių, estų, lenkų.
Žinoma, dirbdamas UNESCO nepulsiu kritikuoti Lietuvos. Tačiau neketinu būti ir konformistas – netylėsiu, kai bus daromos klaidos.
UNESCO ekspertai pagrūmojo dėl Kuršių nerijos išsaugojimo ir Vilniaus senamiesčio vizualinės taršos aukštuminiais statiniais. Iš tiesų nekilnojamojo turto plėtotojai kartais elgiasi neleistinai. Tačiau pasitaiko, kad ir paveldosaugininkai kai kada per daug konservatyvūs, tiesmukai taiko teisės aktus.
– Gal paveldosaugininkai pernelyg davatkiškai pasisako prieš aukštus pastatus Vilniaus Šnipiškių rajone, perdeda jų žalą senamiesčiui?
– Pritariu, kad davatkiškai buvo kovojama su dešiniojo Neries kranto statybomis. Mano nuomone, toje pusėje iškilę aukšti pastatai nepadarė miestui didelės žalos. Man daug labiau bado akis apleistos Šnipiškių lūšnos – vadinamasis Vilniaus Šanchajus.
Tačiau pačiame senamiestyje į bet kokias statybas būtina žvelgti pro didinamąjį stiklą.
