- Artėja į pabaigą 2012-ieji metai. Kokie jie buvo paveldosaugininkams?
- Jie tapo 2007-2013 m. laikotarpio europinių projektų realizavimo viršūne – vienu metu atgyja dešimtys kultūros paveldo objektų. Zyplių, Renavo dvarai, Užutrakio parkas, Liubavo malūnas, Medininkų bei Trakų pusiasalio pilys ir t. t. – vos spėju dalyvauti atidarymo iškilmėse. Džiugu, kad šiemet Kultūros paveldo departamentas sulaukė rekordinio prašymų kompensuoti įvairius darbus skaičiaus. Vadinasi, labai sukrutę privatūs kultūros paveldo objektų valdytojai. Tai rodo, kad nuoseklus departamento darbas su privačiais savininkais, jų konsultavimas nenuėjo perniek.
Labai gera žinia mums buvo tai, kad baigdamas darbą senosios kadencijos Seimas palaikė prezidentės iniciatyvą ir priėmė Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo pataisas. Supaprastinta išskirtinių paveldo objektų skelbimo valstybės saugomais procedūra. Pataisius įstatymą, sumažėja atvejų, kai reikalingi brangiai kainuojantys ir ilgai rengiami specialieji planai.
Šiemet baigėme ir paveldosaugos sistemos apsivalymo procedūrą – atleidome kai kuriuos susikompromitavusius valstybės tarnautojus. Ketinu ir toliau taip elgtis. Mes privalome atsisakyti darbuotojų, kurie netarnauja valstybės ir visuomenės interesams. Priimame nepopuliarius sprendimus departamento viduje, pertvarkome projektų derinimo procedūras ir siekiame, kad mūsų įstaigoje dirbtų žmonės, kurie myli paveldą, pasiryžę jam atiduoti visas jėgas ir intelektą.
Įvykdyta vidinė departamento pertvarka: buvo sujungti skyriai, sumažintas vadovaujančių asmenų skaičius, atskirtos funkcijos. Tai leido optimizuoti veiklą, sutaupyti. Ir toliau stiprinsime departamente vadybą. Finišuoja svarbus europinis projektas – netrukus bus įdiegta nauja dokumentų valdymo sistema, kuri labai padės kiekvieną piliečio kreipimąsi išnagrinėti greitai ir kokybiškai.
-Ar paveldosaugos sistemai reikalinga kokia nors reforma? Jei taip, tai kokia ji turėtų būti ir kokių tikslų siekti?
- Svarbiausia – kad reforma nebūtų daroma tik dėl reformos ar dėl to, kad kažkas galėtų užsidėti papildomą „paukščiuką“. Per Nepriklausomybės metus išgyvenome jau tris reformas. O juk turi būti tęstinumas, jei reforma daroma tam, kad situacija pagerėtų.
- Deja, neretai prisidengiant reforma paprasčiausi švaistomi pinigai. Gal kažkam naudinga, kad šis procesas niekada nesibaigtų?
- Rengiant įstatymus, kurie veiktų, turėtų gerokai daugiau dalyvauti praktinį darbą atliekantys paveldosaugininkai. Priešingu atveju gražiai ant popieriaus surašytas įstatymas realiame gyvenime tik padidina chaosą. Nuolat keičiami, tarpusavyje nesuderinti įstatymai labai apsunkina mūsų darbą, nes atsiranda vis daugiau paveldosauginių spragų. Pavyzdžiui, bekaitaliojant Statybos įstatymą mes, paveldo saugotojai, praradome galimybę taikyti patį paprasčiausią tvarkybai reikalingą dokumentą – defektinių darbų aktą. Norėdamas suremontuoti kokią nors pašiūrę turi rengti projektą!
Vargstame dėl nevaržomai didėjančios biurokratijos valstybės tarnyboje. Pildydami visokias beprasmiškas lenteles, gaištame daugybę laiko, kurį galėtume skirti labai reikalingam paveldo objektų valdytojų konsultavimui. Turėtume laiko nuvykti į vietą ir įvertinti situaciją savo akimis, užuot vertę žmones važinėti į Vilnių. Bet kol kas padėtis tokia, kad kartais nieko nebematome per popierių šūsnis.
- Dažnai girdime priekaištus paveldo sargų adresu, kad jie nieko neleidžia, stabdo investicijas, baudžia.
- Mūsų departamento misija yra siekti partnerystės su kiekvienu Lietuvos piliečiu bendro mūsų paveldo išsaugojimo ir, kas svarbiausia, vystymo labui. Todėl ir svarbiausias tikslas – ne bausti, o auklėti. Bendraujant su paveldo objektų savininkais mūsų priedermė individualiai išaiškinti vertybės savininkui teisės aktų labirintus ir padėti surasti teisingiausią sprendimo būdą.
Iš ilgametės darbo praktikos galiu pasakyti, kad nėra neišsprendžiamų dalykų. Reikia tik laiko, kantrybės ir žinių. Ne vieną atvejį prisimenu, kai tiesiog pakako įsigilinti, skirti daugiau laiko ir dėmesio. Ir tikrai ne vienas valdytojas, kuris atėjo į departamentą įsitikinęs, kad „nieko negalima“, išėjo nustebęs, kiek visko galima.
Mitą „nieko negalima“ apie paveldosaugininkus neretai skleidžia į jokius kompromisus nenorintys leistis žmonės. Tačiau iš tiesų „galima-negalima“ priklauso nuo konkretaus kultūros paveldo objekto ir jo statuso. Kuo mažiau išlikusios autentikos, kuo mažiau vertingas vienas ar kitas objektas, tuo daugiau laisvės suteikiama jį tvarkant. Pavyzdžiui, Kauno dramos teatre atsirado itin moderni scena, tačiau ji nesutrukdė išsaugoti ir paveldosauginių šio statinio vertybių.
Tačiau pirmiausia pats paveldo objekto valdytojas turi aiškiai žinoti, ko jis siekia, turėti konkrečią viziją. Tokių vizijų tikrai labai trūksta. Kai girdžiu nusiskundimų, kad paveldo objektuose trūksta pramogų, kavinių, restoranų, suvenyrų, galiu tik paklausti – o kas trukdo visa tai padaryti? Tikrai ne paveldosaugininkai. Gal verslo sąlygos nelabai palankios?
Jeigu mes nieko neleistume, tai nebūtų šiandien puikiai sutvarkytų dvarų – Užutrakio, Šešuolėlių, Zyplių, Kretingos, Aštriosios Kirsnos ir ktita su pačia įvairiausia juose vykstančia kultūrine, ūkine veikla. Vieno dvaro savininkas susitikimo metu keliskart pasakė man frazę „bet jūs to neleisite“, bet šiandien jau baigia pritaikyti tą statinį moteliui. Tai tik keli pozityvūs pavyzdžiai, o jų yra daug. Tai ir paklauskime, kodėl tokių objektų valdytojai juos sėkmingai sutvarkė, jei iš tiesų „nieko negalima“?
- Vienas iš jums oponuojančių verslininkų, architektų argumentų yra tai, kad netgi daug turtingesnės valstybės saugo mažiau kultūros paveldo, nes visko esą neįmanoma išsaugoti – tam nėra pakankamai pinigų.
- Šis palyginimas iš esmės yra iškreiptas ir ydingas. Vakarų valstybės nepatyrė nei tokios okupacijos, nei tiek netekčių, kiek jų patyrė Lietuva. Šitiek praradę, privalome išsaugoti bent jau tai, kas liko. Mūsų paveldas yra autentiškas, savitas ir svarbus pirmiausia mums patiems. Lyginti Lietuvos ir Vakarų valstybių situaciją yra tas pats, kas lyginti mūsų šildymo problemas su padėtimi šalyse, kurioms šildymo išvis nereikia.
Turtingose Vakarų šalyse yra visiškai kitoks visuomenės sąmoningumo lygis kultūros paveldo klausimais. Ten privatus kultūros paveldo objekto savininkas jo nenaikins ir nedegins siekdamas jo vietoje pastatyti naujadarą. Jis pats saugo tokį objektą, nes suvokia, kad autentiškumas yra pridėtinė jo valdomo turto vertė, o ne kliuvinys. Taigi, valstybei tikrai nereikia saugoti kiekvieno paveldinio statinio – tai daro patys piliečiai. Beje, pastebiu, kad tokių sąmoningų piliečių ir Lietuvoje daugėja.
Bet koks lyginimas turi būti objektyvus ir skaidrus, nemanipuliuojant statistika. Vakarų šalyse veikia skirtingi kultūros paveldo saugojimo lygmenys, bet vietos oponentai mėgsta pateikti nacionaliniu lygmeniu saugomų objektų skaičius. Kultūros paveldo departamentą jie bando pavaizduoti kaip atsilikusį nuo gyvenimo trukdį.
Tačiau iš tiesų departamentas tik vykdo įstatymą ir saugo jo apibrėžtą paveldą. Mes esame tiktai Kultūros vertybių registro tvarkytojai, nesitaikome nuolat įtraukti ten vis naujų objektų ir kažkam pakenkti. Departamentas užsiima jau esančių registre objektų vertingųjų savybių tikslinimu, o naujas vertybes ten dažniausiai įrašo savivaldybės.
- Šie metai prasidėjo didele nelaime – gaisru ką tik restauruotame Tytuvėnų vienuolyne ir unikalių bažnytinių vertybių netektimi. Kas jau padaryta, kad ateityje būtų užkirstas kelias tokioms tragedijoms paveldo objektuose?
- Ikiteisminis tyrimas dar nebaigtas, bet išryškėjo skirtingų sektorių darbo spragos ir daug neprofesionalumo. Katastrofos įvyksta, kai preciziškai nesilaikoma kažkurių nuostatų, o prie to dar prisideda kitų, neretai nesuvokiamų, aplinkybių.
Gaisras Tytuvėnuose – toks klasikinis atvejis. Kokios bebūtų jo priežastys, mastai ir netektys turėjo būti mažesni, jei būtų buvę imtasi prevencinių priemonių. Juk kai į nelaimės vietą atvažiavo gaisrininkai, jau buvo įkritęs vienuolyno stogas. Tad kiek laiko jis turėjo degti ir kodėl niekas nekreipė dėmesio? Iki šiol nesureaguota į žiniasklaidoje paskelbtą informaciją apie rangovų, konsultacinių įmonių ir kai kurių vietos politikų giminystės ryšius. Matau daug neskaidrumo. O kodėl iš Muziejų įstatymo buvo eliminuota ne nacionalinių muziejų kontrolė? Priešingu atveju tokios reikšmės vertybės nebūtų atsidūrusios joms eksponuoti nepritaikytoje vietoje.
Po Tytuvėnų gaisro kartu su priešgaisrinės saugos specialistais atlikome patikrinimus daugybėje paveldo objektų ir įsitikinome, kad daug kur nėra gesintuvų, likusi pasenusi elektros instaliacija ir pan. Todėl labai svarbi Prezidentės pateikta įstatymo pataisa, kad valstybė nuo šiol gali prisidėti prie apsaugos priemonių įrengimo.
Kultūros paveldo departamentas įvedė reikalavimą: jeigu kultūros paveldo objektas gauna valstybės paramą, projekte yra privaloma dalis – apsaugos sistemos. Departamentas parėmė keletą specializuotų mokymų paveldo objektų savininkams ir projektuotojams. Tačiau neišspręstų problemų dar lieka daug, ir dirbti čia reikėtų visiems, taip pat ir už pastatų priežiūrą atsakingoms savavaldybėms.
- Kaip vertinate prezidentės inicijuotas ir Seimo priimtas griežtas įstatymo pataisas, įpareigojančias juridinius asmenis prižiūrėti jų valdomus kultūros paveldo objektus bei ženkliai išaugusias baudas už nepriežiūrą?
- Nemažai bendrovių, įsigijusios kultūros paveldo objektus rūpintis jais nė neketina, delsia, palikdamos tai valstybei. Įstatymo pataisos labai svarbios, nes iš esmės keičia atsakomybės lygį. Kultūros paveldas įstatymiškai įvardintas kaip vienas iš nacionalinio saugumo garantų, nes kultūrinis-istorinis palikimas yra ne tik esminė mūsų tapatybės sąlyga, bet ir stiprus turistų traukos faktorius, vadinasi – ir ekonominis potencialas. Neprižiūrėdami, naikindami savo kultūros paveldą griauname ir savo valstybės pamatus.
Manantiems, kad Lietuvoje atsakomybė už jo naikinimą ir taip jau per didelė, paminėsiu Didžiosios Britanijos pavyzdį. Ten po poros įspėjimų aplaidžiam paveldo savininkui į objektą su teismo leidimu įžengia vietos savivaldos pareigūnai. Jis užkonservuojamas valstybės lėšomis, o valdytojui pateikiama sąskaita. Jos neapmokant, pasirodo ir antstolis.
- Kultūros paveldo departamentas per teismą siekia perimti valstybės nuosavybėn Kalnaberžės dvarą, pateikė ieškinį prokuratūrai dėl Bartkuškio dvaro. Tačiau ar lėšų stokojanti valstybė sugebės juose geriau tvarkytis?
- Apie valstybės pinigus net kalbos negali būti. Valstybė tokius objektus turėtų perimti juos gelbėdama nuo sunaikinimo, o paskui privatizuoti tegul ir už litą – svarbu, kad statinys atitektų savininkui, kuris norėtų jį sutvarkyti, o ne siektų sugriauti. Valstybės interesas – kuo daugiau išsaugotų, tvarkingų ir gyvuojančių paveldo objektų.
Dažniausiai kultūros paveldo objektus, įskaitant tuos pačius dvarus, valdo toli gražu ne vargšai. Kaip manote, kodėl kai kurie visiškai nesirūpina šiuo savo turtu ir netgi leidžia statiniams sugriūti?
Galbūt tas turtas buvo įsigytas ne tam, kad būtų atgaivintas, bet pasipelnymo tikslu? Tačiau juk pasipelnyti galima ir jį sutvarkius, sugalvojus tam tikrą veiklą. Logiškai mąstant, versdamas paveldo objektą griuvėsiais, mažini ir jo vertę. Dvarai paprastai įsikūrę patraukliausiuose kraštovaizdžio kampeliuose, tad gal jie buvo perkami tik dėl vietos?
Mano nuomone, visuomenė turėtų ne gėrėtis tokiais savininkais blizgiuose žurnaluose, bet juos sugėdinti, netoleruoti šitokio nesiskaitymo su bendruomene, valstybe. Yra ir konkretesnių poveikio priemonių. Pavyzdžiui, Palangos savivaldybė tokiems apsileidėliams pradėjo taikyti tam tikrą mokesčių politiką.
- Įžengėme jau į trečią Nepriklausomybės dešimtmetį, jokie okupantai nebenuodija mūsų kultūrinės-istorinės sąmonės, tad kodėl gi šiandien vis dar tenka kalbėti apie paveldosauginį visuomenės nebrandumą?
- Vertybinis suvokimas žmogui turi būti diegiamas nuo mažų dienų. Jeigu vaikas bus mokomas pažinti ir puoselėti savo aplinką, jos tradicijas, tai jis augs jausdamasis viso to dalimi ir tąsa, jam nešaus į galvą griauti to, ką sukūrė jo protėviai. Kultūros paveldo departamentas kvietė Švietimo ir mokslo ministerijos atstovus į tarpžinybinį pasitarimą.
Pasakojome apie dėmesio vertus kitų šalių pavyzdžius. Kai kur dalis istorijos pamokų vyksta kultūros paveldo objektuose. Praktikuojamos penkiasdešimties ar šimto objektų programos, pagal kurias iki mokyklos baigimo privalu juos pamatyti. Siūlėme kartu parengti projektą, kuris paskatintų jaunimą dalyvauti kasmetinėse Europos paveldo dienose. Deja, palaikymo ir iniciatyvos nesulaukėme.
Kiekviena proga kalbu apie architektų rengimo problemą. Jiems nedėstomi elgesio su istoriniais pastatais principai, Europos architektūros paveldo restauravimo teorija. Taigi, daug architektų tiesiog nesuvokia istorinių pastatų vertės. Kadangi šiandien įsigalėjusi beatodairiška plėtra, siekiama kuo greitesnio pelno, kultūros paveldui kyla reali grėsmė.
Modernioji architektūra tinka užpildyti tam tikras urbanistines erdves, formuoti miestuose naują urbanistinę struktūrą, tačiau senamiestyje ji turi ne konkuruoti su autentiška aplinka, bet harmoningai į ją įsilieti.
Seno ir naujo darna paryškina ir vieno, ir kito vertingumą, bet tik tada, kai išlaikoma pagarba kultūros paveldui, o kūrybiniai sprendimai yra atsakingi istorinės aplinkos atžvilgiu. Deja, šiandien pagarbos paveldui ir jo reikšmės suvokimo stokoja ne vienas mūsų architektas. Jis dažnai yra tik aklas užsakovo norų vykdytojas, o juk turėtų jam patarti, pasiūlyti tinkamiausią sprendimo variantą.
