„Smėlio laikrodžiai” – devintoji Italijoje gyvenančios menininkės įspūdingo kūrinio kelionė į svarbų užsienio festivalį.
Nė vienas lietuviškas projektas iki šiol nėra sulaukęs tokio didelio tarptautinio susidomėjimo.
Kūrinį vadina unikaliu
„Smėlio laikrodžius” į savo renginių programą įtraukė Europos šiuolaikinės muzikos festivalių tinklas „Reseau Varese”.
Šio tinklo numatyta gastrolių programa jau viršyta – projektas parodytas svarbiausiose Vokietijos, Jungtinės Karalystės, Olandijos, Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Lenkijos šiuolaikinės muzikos scenose, o pasiūlymai pilasi kaip iš gausybės rago. Dabar jo dar laukia Belgija ir JAV.
„Tai unikalus kūrinys”, – įsitikinęs projektą per pasaulį lydintis kompozitorius Remigijus Merkelys, vadovaujantis muzikos festivaliui „Gaida” ir įstaigai „Vilniaus festivaliai”. Pirmajam priklauso „Smėlio laikrodžių” sumanymas, o antroji juos globoja.
Anot R. Merkelio, „Smėlio laikrodžių” populiarumo priežastis – ypatinga muzikos ir vaizdo sąveika, užburianti atmosfera. Projektui videoprojekcijas sukūrė italų menininkas Luca Scarzella.
Įkvepia gamtos procesai
„Muzika tarytum išnyra iš neįžvelgiamų tolių, vos pastebimai artėja klausytojo link, pagaliau persmelkia jį kiaurai, pereina visas ląsteles, išjudina atomus, paskui pamažu nutolsta, kol visai išnyksta horizonte.
Kartais atrodo, kad Justės kūriniai apskritai neturi pradžios ir pabaigos, kad ten už horizonto keliauja toliau, persmelkia jau kažką kitą. Ši muzika asocijuojasi su erdvėje judančia materija, kuri turi savo temperatūrą, šviesą, tankį”, – taip „Smėlio laikrodžių” įspūdį apibūdino muzikologė Jūratė Katinaitė.
J. Janulytė neslėpė, kad ją įkvepia įvairūs gamtos procesai ir reiškiniai, o bandymas perteikti gamtos grožį kartais lemia terapinį jos muzikos poveikį.
„Kaip artistų vaikai užauga teatro užkulisiuose, taip aš ilgas vaikystės vasaras praleidau po teleskopų skliautais Molėtų astronomijos observatorijoje.
Ten stebėti dangaus vykdavo du mano šeimos astrofizikai – tėvas Rimvydas Janulis ir jo dėdė Vytautas Straižys.
Jų mokslinė, bet kartu labai poetiška profesija mane visada žavėjo ir įkvėpdavo”, – su „Lietuvos rytu” atsiminimais dalijosi J. Janulytė.
Kūriniai primena kosmosą
Pačios Justės kūriniai kartais primena kosmosą. Jos „Smėlio laikrodžiai” nardina į muziką ir šviesą, realybę ir sapną, žavi molekulių šokiu ir kosmine gelme.
J. Janulytė kuria dažniausiai vienos rūšies instrumentams – vien styginiams, pučiamiesiems, balsams ar kitiems. Ji tarsi audžia muziką iš nežymiai kintančių daugybės skambesio sluoksnių ir išgauna erdvėje judančios garsų materijos įspūdį.
Savo komponavimo metodą ir muzikos estetiką pati kompozitorė vadina monochromine kūryba. „Nemanau, kad yra tokia muzikos kryptis. Nesu girdėjusi autorių, kurie taip vadintų savo kuriamą muziką. Tai mano pačios sugalvotas terminas”, – atskleidė menininkė.
Mąstė apie laiką
Rezultatai, prie kurių atveda kūrybos procesas, dažnai nustebina net pačią J. Janulytę.
Viena tokių malonių staigmenų jai buvo ir „Smėlio laikrodžių” efektas. Mat iš pradžių laiko tėkmės metaforas autorė ketino perteikti tik garsu. Tačiau L. Scarzellos sukurta smėlio laikrodžių vaizdinė interpretacija augte suaugo su muzikine partitūra.
Su muzikais dažnai bendradarbiaujantis dailininkas viešnagės Vilniuje metu pavadino šį darbą ypatingu ir radikaliu. Mat šį kartą jis pats bandė kurti pagal muzikinius principus, o ne iliustravo muziką.
L. Scarzellos projektuojami vaizdai, Eugenijaus Sabaliausko ir Viliaus Vilučio šviesų dizainas keturis milžiniškus cilindrus scenoje paverčia efektingomis trimatėmis instaliacijomis.
Jose lyg keturiuose smėlio laikrodžiuose (scenografijos autorė Jūratė Paulėkaitė) griežia violončelininkai Edmundas Kulikauskas, Povilas Jacunskas, Rūta Tamutytė ir Onutė Švabauskaitė.
Muzikantų išgaunamus garsus gyvoji elektronika (Michelle Tadini ir Antonello Raggi) paverčia dešimčių ir net šimtų violončelių orkestru.
Garsui tirštėjant švyti, sūkuriuoja, tirštėja ir metaforinis smėlis, vis labiau apsemdamas cilindruose įkalintus herojus, kol šie pradingsta, o laikas sustoja. Bet netrukus procesas ima suktis priešinga – skaidrėjimo – linkme.
„Smėlio laikrodžių” idėja man kilo iš apmąstymų apie laiką, įvairias jo būvio ir suvokimo formas muzikoje, – atskleidė J. Janulytė. – Šiame kūrinyje turbūt geriausiai pavyko perteikti skirtingų laiko tėkmių sąveiką.”
Susilaukė antrosios atžalos
J. Janulytė nuo 2005-ųjų rašo muziką tik pagal užsakymus.
Jų srautas nesiliauja, o menininkės produktyvumas, regis, nesenkantis. Jo neslopina ir gausėjanti šeima.
Pirmagimę dukterį Ceciliją auginanti J. Janulytė prieš Kalėdas susilaukė antrosios atžalos – sūnaus Liudviko Pranciškaus. Tačiau kompozitorė neketina dėl to apleisti kūrybos.
„Smėlio laikrodžius” kartu su keliais kitais kūriniais baigiau 2010-aisiais – pirmaisiais dukros gyvenimo metais.
Vadinasi, motinystės ir muzikos kūrybos džiaugsmai ir rūpesčiai jau tapo mano kasdienybės dalimi”, – kalbėjo Justė.
Vis dėlto premjerą Australijoje ji nutarė praleisti. Nepaisant to, kad šįkart „Smėlio laikrodžių” pristatymas bus itin sudėtingas – projektą reikės pritaikyti neįprastai didelei Sidnėjaus salei „Recital Concert Hall”, kurioje telpa 1100 žiūrovų.
Iki šiol „Smėlio laikrodžiai” buvo rodomi 200–600 vietų šiuolaikinės muzikos salėse.
Pasaulis – tai viena didelė vonia
Kiekvieną sausį šimtai tūkstančių žmonių, nepabūgę australietiškos kaitros ir smarkių audrų, apsilanko Sidnėjaus festivalyje. Jis buvo sumanytas kaip priemonė pagyvinti miestą karštuoju metų laiku, kai gyvenimo tempas čia sulėtėdavo.
Pirmą kartą ši menų šventė įvyko 1977 m. Nuo tada ji stipriai išsiplėtė – tapo vienu didžiausių festivalių Australijoje. Tai išties įspūdingo masto renginys. Šiemet jame bus pristatyta apie 750 menininkų iš 17 šalių.
Vien festivalio muzikos programa yra sunkiai aprėpiama. Ją sudaro ne tik simfoniniai koncertai, operos spektakliai, bet ir populiarių grupių, džiazo, „world”, elektroninės ir alternatyviosios muzikos projektai.
Aukštojo meno ir keistų, žaismingų pramogų derinys kuria išskirtinį Sidnėjaus festivalio veidą. Pavyzdžiui, šventę prieš savaitę pradėjo iškilminga olandų menininko F. Hofmano sukurto 15 metrų aukščio guminio ančiuko atplukdymo į Darlingo uostą Sidnėjuje ceremonija. Anot festivalio direktoriaus L. Bertelso, šis eksponatas simbolizuoja šventės šūkį „Pasaulis – tai viena didelė vonia”.
Neįprastų reginių festivalyje žada Amerikos cirko trupė „Circolombia”, kiti pramoginių žanrų atstovai. Vienas aktorius net užsimojo nubėgti maratono distanciją ant bėgimo treniruoklio priešais publiką Sidnėjaus parke avėdamas auksinius sportbačius ir pasakodamas senovės graikų sakmę.
Rimtojo meno programos puošmenos šiais metais – G. F. Händelio operos „Semelė” premjera ir tapytojo F. Bacono kūrybos paroda.
Europiečiams dalyvavimas Sidnėjaus festivalyje – tai ir reta proga prisistatyti Azijos, Amerikos, Okeanijos ir kitų egzotiškų kraštų meno prodiuseriams.
Karjera stebina
J. Janulytė studijavo kompoziciją Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir Milano G. Verdi konservatorijoje, tobulinosi įvairiuose meistriškumo kursuose.
2004 m. jos diplominis darbas „Balta muzika” buvo pripažintas geriausiu metų kameriniu kūriniu. Vėliau Lietuvos kompozitorių sąjungos geriausių kūrinių konkursuose premijuoti jos „Tekstilė” simfoniniam orkestrui (2008), „Naktų ilgėjimas” styginiams (2010), „Smėlio laikrodžiai” (2011).
2009 m. J. Janulytės „Akvarelė” chorui laimėjo pirmąją vietą „Tarptautinės kompozitorių tribūnos” jaunųjų kūrėjų konkurse. 2011-aisiais jai įteikta Lietuvos kultūros ministerijos Jaunojo menininko premija.
Kompozitorės muzika skambėjo Pasaulio naujosios muzikos dienose Švedijoje, Venecijos bienalėje ir „Romaeuropa” festivalyje Italijoje, Hadersfildo šiuolaikinės muzikos festivalyje Anglijoje, „MärzMusik” festivalyje Vokietijoje, „Holland Festival” Olandijoje, „Varšuvos rudenyje” Lenkijoje, Madrido „Musicadhoy” Ispanijoje, Glazgo „Sonica” Škotijoje, „Gaidos” ir „Jaunos muzikos” festivaliuose Lietuvoje.
