Vidurdienį Teatro aikštėje susirinkę miestiečiai tarsi sugrąžinti į tuos laikus, kai Klaipėdos kraštas, Versalio sutartimi atskirtas nuo Vokietijos, vis dar kybojo tarp dangaus ir žemės.
Santarvininkų sprendimu, jį valdė prancūzai, Klaipėdoje laikę nedidelę, bet gerai ginkluotą karinę įgulą. Jiems talkino žandarai vokiečiai.
Po Pirmojo pasaulinio karo čia dar galiojo Vokietijos teisė, papildoma prancūzų prefekto, santarvininkų komisaro Gabrielio Jeano Petisne įsakais.
Po 90 metų tos pačios aikštės prieigose vėl išvydę rūsčius, melsvomis uniformomis vilkinčius ginkluotus Prancūzijos kareivius kai kurie silpnesnių nervų uostamiesčio gyventojai pasijuto nejaukiai. Tačiau jie pradėjo šypsotis, kai prie prefektūros pastato pasirodė linksmi, nuo šalčio įraudę, civiliais drabužiais vilkintys vyrai su šautuvais ir granatomis už diržų - Klaipėdos krašto vaduotojai.
Žiūrovų akivaizdoje prafektūros pastatą apsupę vyrai prancūzams siūlė nesipriešinti, bet šie neatsakė. Tada jie prislinko arčiau - užvirė nuožmus gatvės mūšis.
Lietuviai apšaudė pastatą iš kulkosvaidžų, apmėtė rankinėmis granatomis. Prancūzai atsakė tuo pačiu - šaudė per langus. Apsuptieji gynėsi įnirtingai, bet neilgai. Anais laikais kitoje vietoje buvo apsuptos ir kareivinės, kuriose buvo įsikūrusi svetimšalių įgula, bet šįkart sukilėliai savo pajėgas sutelkė tik prie prefektūros.
Inscenizaciją stebėję žiūrovai išvydo ir šiurpą keliančių scenų - prefektūroje įsiplieskė gaisras, pro langus veržėsi juodi dūmai. Sukilėliai, rizikuodami savo gyvybe, mėgino išvilkti iš mūšio lauko kulkosvaidžių ugnies pakirstus lietuvius.
Jiems stigo ginkluotės - vienas sužeistas karys, nusijuosęs diržą, ant grindinio purtė šovininę, kad kiti greitai pasiimtų tai, ką jis turėjo. Supratę, kad padėtis beviltiška, prancūzai po vidurdienio pakėlė baltą vėliavą ir pasidavė.
Peržengę prefektūros slenkstį lietuviai, kaip ir anais laikais, ryžtingai pakartojo Klaipėdos sukilėlių vado, kontržvalgybininko Jono Budrio-Polovinsko klausimą prancūzams: „Ar pasiduodate Mažosios Lietuvos savanoriams?“.
Šie dar mėgino protestuoti santarvininkų vardu, aiškino gavę vadų įsakymą gintis iki paskutinio šovinio, bet išgirdę, kad tuomet savanoriai su jais nutrauks bet kokias derybas ir šturmuos miesto kareivines, buvo priversti pasirašyti kapituliacijos aktą.
Po įspūdingos inscenizacijos žmonės neskubėjo skirstytis - dėkojo už reginį, bendravo su tokį spektaklį po atviru dangumi surengusiais teatralizuotų karo istorijos renginių klubo „Grenadierius“ nariais. Daugelis kėlė kepures ir šaukė „Valio“.
Bene didžiausio dėmesio sulaukė J.Budrio-Polovinsko ir prancūzų prefekto generolo G.J.Petisne vaidmenis sukūrę entuziastai. Smalsiausi žiūrovai užsuko ir į buvusią prefektūrą apžiūrėti prancūzų kulkosvaidžių. Vaikai mūšio vietoje rankiojo istorinius „suvenyrus“ - ant grindinio pabirusias šovinių tūteles.
Vaduojant Klaipėdos kraštą žuvo dvylika lietuvių savanorių. Prancūzų įgulos aukos buvo mažesnės - jie neteko dviejų karių. Teatralizuoto mūšio dalyviai dėl mūšio baigties jokios neapykantos vieni kitiems nejautė - po paliaubų draugiškai šnekučiavosi, vaišinosi cigaretėmis. Lietuviai, aišku, džiūgavo, o prancūzai vaikštinėjo it musę kandę. Per Teatro aikštę vedamas prefektas G.J.Petisne dar metė žvilgsnį į Taravos Anikės skulptūrą tarsi visiems laikams atsisveikindamas su ja.
Naktį iš penktadienio į šeštadienį dar buvo surengtas tradicinis nakties žygis Klaipėdos sukilimo dalyvių keliais, kuriame dalyvavo daugiau kaip tūkstantis įvairaus amžiaus civilių žmonių ir kariškių. Jie apsnigtais keliais, apledėjusiomis upėmis traukė nuo Priekulės iki Klaipėdos.
Visi nakties žygyje dalyvavę istorinio paveldo puoselėtojai apdovanoti atminimo raštais. Labiausiai prisidėjusius prieš šios akcijos žygeivius Teatro aikštėje pasveikino ne tik Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas, kariuomenės vadai, bet ir Lietuvos evangelikų reformatų bažnyčios vadovas, Medininkų žudynes išgyvenęs savanoris Tomas Šernas.
Savaitgalio renginiai pajūryje buvo skirti Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 90-osioms metinėms.
