"Kaskart, kai sesuo grįžta iš Maskvos, sutupiame virtuvėje ant kėdžių: reikia aptarti visus įvykius, kurie nutiko, kol nesimatėme. Tuo metu stalas būna nukraunamas saldainiais, gėrybėmis iš neapmuitintų prekių parduotuvės bei įvairių formų ir funkcijų objektais, ant kurių puikuojasi garsiausių dailininkų paveikslų atvaizdai. Būtinas tokių pokalbių elementas yra anekdotas, kurį Valda, kaskart vis naują ir netgi ne po vieną, parsiveža iš Rusijos, bei viena kita istorija apie tuos žmones, jų tradicijas, meną", - pasakoja jos sesuo filosofė Vaida Bičkutė ir klausinėja Valdą.
- Kaip sekėsi filmavimas? Ar jau buvo paskutinė pamaina?
– Viskas neblogai, - nusišypso Valda. – Paskutinė pamaina ir pagaliau pasisekė įrodyti režisieriui, kuris yra gruzinas, kad mes, lietuviai, latviai ir estai, nesame ta pati tauta. Tiesa, kad ir kaip stengiausi, tai padariau ne aš. Mat jam atrodė, kad mes visi esame tokio lėto būdo, šalti, uždari. Užtat kaskart, kai turėdavau eiti į filmavimo aikštelę, jis mane traukdavo per dantį: „Tai kur ta „karšta“ moteris iš Pribaltikos?“
- Tai ką tu jam sakydavai?
- Ir geruoju, ir bloguoju bandžiau paaiškinti, kad nesame šalti kaip akmenys. Niekaip nepatikėjo. Juokdavosi, kad nieko daug iš manęs ir nereikalaus – vis tiek emocijų tie iš Pribaltikos beveik neturi, tai nėra ko ir tikėtis.
- Tai kaip nutiko, kad jis persigalvojo?
- Kaip žaidžiant kauliukais viskas sukrito. Filmuojantis buvo pora scenų, kuriose reikėjo vaidinti, kad kažkas bando mane nušauti. Turėjau bėgti rėkdama, šaukdama... Tą kartą režisierius jokių pastabų neturėjo - parodžiau, kad esame ne mažiau emocingi už pačius gruzinus. Vėliau, visai neprašytas, tą patį patvirtino ir vienas kolega iš filmavimo, nepamenu – aktorius ar kaskadininkas. Jis pats rusas. Išgirdęs, iš kur esu (nes, žinai, lietuviai Rusijoje visada egzotika), neprašytas ėmė pasakoti režisieriui, kokie tie iš Pribaltikos visi skirtingi. Režisierius buvo priverstas patikėti.
- Įdomu, kodėl ta Lietuva jiems nuo seno atrodo tokia egzotika?
- Tris dalykus apie Lietuvą dažnai girdžiu. Pirmas, kad pas mus labai geri ir skanūs pieno produktai. Dar dažnai girdžiu minint mūsų pajūrį. Kai pasakau, kad esu iš Lietuvos, būna, kad atsidūsta: taip, esame buvę Palangoje, Druskininkuose, dar anais laikais... Be to, jie mums pavydi, kad galime keliauti be vizų, kad esame europiečiai.
Dauguma pažįstamų Maskvoje kaip susitarę kartoja, kad mūsų kultūra aukštesnė. Nuo senų laikų rusų kine, jeigu reikėdavo vaidinti užsienietį ar užsienietę, imdavo lietuvius.
- Bet jų pačių kultūra tokia įspūdinga...
- Tikrai įspūdinga. Ji į nieką nepanaši. Jei žmogus klausia, kaip tau sekasi, gali būti tikras, kad jam tikrai įdomu. Jiems svarbu sužinoti apie žmogų. Jie gali klausytis, klausinėti valandų valandas apie tave, tėvus, gimines, gyvenimą – ir viskas jiems nuoširdžiai įdomu. Rusija yra Rusija. Ne Rytai, ne Vakarai, ji į nieką nepanaši.
Hierarchija ten irgi nuo seno. Nejučia ji klostosi, bet yra būtina. Nėra to „visi vienodi“. Skirtumai vos nujaučiami, bet ilgiau pabuvęs pradedi jausti, kad žmonės, kurie dirba paprastesnius darbus, tarsi tuo nuolankiai didžiuojasi. Antra vertus, „ryškiai“ ir „išraiškingai“ Rusijoje yra privalomi dalykai.
- O kaip jie aktorius myli! Tiesa? Pamenu, vyksta spektaklis. Išeina mylimas aktorius į sceną, ir salė pradeda ploti – didžiausias sielvartas scenoje gali būti vaidinamas, bet vis tiek ploja!
- Aktorius ten yra kažkas. Lyg Dievo apdovanotas. Esi aktorius – tau visos durys atvertos. Mūsų režisierius ir apie teatrą visi žino ir labai gerbia. Žinai anekdotą apie aktorių grimo kambaryje?
- Ne, pasakok.
- Po spektaklio aktorius piktas, bambėdamas valosi grimą. Į grimo kambarį įsiveržia režisierius ir šaukia aktoriui: „Ir ką tu ten vaidini, ką tu ten vaidini?!“ Aktorius atsisukęs iškošia pro dantis: „Taigi, ir aš norėčiau sužinoti, ką aš ten vaidinu!“ Režisierius atsako: „Aha! Bet aš pirmas paklausiau!“
Kas moka rusų kalbą turi džiaugtis, kad gali Antoną Čechovą ar Fiodorą Dostojevskį skaityti originalo kalba. Kai dar mokiausi akademijoje, skaitydavome jų kūrinius, įsivaizduodavome personažus, fantazuodavome bandydami sudėlioti jų paveikslus. Bet tik pabuvusi Rusijoje iki galo supratau, kokie tai personažai, nes ten jie tikrai yra tokie. Ir tik tada gali iki galo suprasti, apie ką didieji klasikai kalbėjo.
Tai yra tikrasis rusiškumas. Jų literatūra kaip atskaitos taškas, tai, kas tikrai yra rusiška. Jeigu kartais tenka pasimesti, tai visada yra kelrodis, į kurį atsigręžęs gali save atrasti. O spektakliuose, keista, daug kičo...
- Bet jų siela tokia – du kraštutinumai?
- Tas geras skonis ir beskonybė, tas spalvingumas – visa tai kartais balansuoja ant ribos. Kartą partneris, kuris vaidino seriale prodiuserį, filmavimo aikštelėje buvo aprengtas raudonu languotu švarku su auksiniu užrašu ant nugaros. Lietuvoje pagalvotum, kad čia parodija, o ten retas vyras praeidavo abejingas, nepagyręs, koks nuostabus švarkas. (Juokiasi).
***
Taip pat kartu susėdę, tik ne virtuvėje, o „Litexpo“ rūmuose, galėsime pasiklausyti dar daugiau istorijų apie svečias šalis. Žurnalistės, keliautojos, istorijų pasakotojos Gabijos Vitkevičiūtės popietė „Su kuo valgomi Rytai?“ kviečia parodos „Adventur“ lankytojus praleisti vakarą su Azijos šalių meno, kultūros, medicinos, mokslo ir kalbos profesionalais, taip pat – scenos ir muzikos meistrais, virtuvės šefais ir tikraisiais fizinės ir dvasinės sveikatos šaltiniais kiekvienam apsilankiusiam.
Paroda „Adventur“ vyks 2013 m. vasario 1-3 dienomis Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“. Ją rengia turizmo verslo specialistai – Valstybinis turizmo departamentas prie LR Ūkio ministerijos, Lietuvos turizmo asociacija, LR turizmo rūmai ir parodų bei konferencijų organizatorius „Litexpo“.
V. Bičkutė – Valstybinio Vilniaus mažojo teatro aktorė, vaidinanti spektakliuose „Madagaskaras“ (rež. R. Tuminas), „Trys seserys“ (rež. R. Tuminas), „Freken Julija“ (rež. A. Areima), „Mistras“ (rež. R. Tuminas). Ji dirba Maskvoje, filmuojasi kino ir televizijos filmuose (filmas „Akmuo“, TV filmai „Paskutinė minutė“, „Maskarado taisyklės“ ir kt.), taip pat TV seriale „Pavogta laimė“, kino filmuose „Nereikalingi žmonės“ (rež. M. Martinsons), „Tyli naktis“ (rež. M. Martinsons) ir kt.
