46 metų S. Žalneravičiūtė, ruošdamasi jubiliejiniam „Skalvijos” sezonui, tyrinėjo ne tik šio, bet ir kitų Vilniaus kino teatrų istoriją. Apie tai ji planuoja parašyti knygą.
„Nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Vilniuje veikė 23 kino teatrai, - suskaičiavo S.Žalneravičiūtė. - 1944-ųjų liepą vyko pagrindiniai penkių dienų mūšiai, per kuriuos buvo išguiti naciai. Jau rugpjūčio viduryje laikraščiai rašė, kad „Helios” kino teatras taps „Pergale” ir rodys lietuviškai įgarsintą filmą.
Keletas kino teatrų pradėjo veikti iškart - po mėnesio ar poros. Veikė tie, kurie buvo likę. Medinis vokiečių statybos „Helios” per karą buvo skirtas kareiviams.
- Pastatas, kuriame dabar yra „Pramogų bankas”, o sovietmečiu – kino teatras „Pergalė”, buvo medinis?!
– Ne, ne tas. Medinis „Helios” stovėjo dabartinėje A. Vienuolio gatvėje, maždaug ten, kur dabar veikia gėlių turgelis. Jis buvo didžiulis kaip daržinė.
Dar vienas „Helios” karo metu buvo skirtas vokiečių karininkams. Jis galėjo būti ten, kur dabar Verslo centras (Vilniaus g.).
Daugumai kino teatrų po karo reikėjo kapitalinių investicijų - daug jų buvo kūrenama krosnimis. Kino teatrų skaičius kito, nebuvo taip, kad visąlaik veikė 23. Su kolege bandėme apvažiuoti vietas, kur Vilniuje buvo kino teatrai. Niekur negaišome, tik išlipome nufotografuoti - tai truko tris valandas.
Naujojoje Vilnioje įsikūrusio kino teatro „Draugystė”, kur dabar yra „Maxima”, fasadas beveik išsaugotas. Fotografavau ir buvusį „Vasaros” kino teatrą -kitaip tariant, bandžiau užfiksuoti orą išraustame Sereikiškių parke.
Naujininkuose, kur kadaise stovėjo „Aidas”, dabar vyksta statybos, dygsta „Senukai”. Kur stūksojo erdvus ir prašmatnus „Lazdynų” kino teatras, dabar stovi parduotuvė, o pastatas atrodo ne itin patraukliai. „Taika” Šeškinėje taip trumpai veikė, kad net šio rajono gyventojai jo nebeatsimena, nors tai buvo vėliausiai sovietmečiu pastatytas kino teatras.
Gal graudžiausias „Lietuvos” likimas. Tai kasdien vis labiau nykstantis pastatas. Byra, pūva, vis naujais grafičiais pasipuošia. Atrodo lyg žaizda. Jį galima lyginti su žmogumi, kuris buvo daugelio mėgstamas, bet susirgo baisia liga, ir nieko negali pakeisti.
- „Skalvija” - tai pervadinta „Planeta”. Tai vienintelis kino teatras, įsikūręs gyvenamajame name, ir pirmasis su dviem salėmis?
- Kai statė šį namą, išsyk buvo sumanyta, kad čia bus kino teatras, tik ne iš karto jis pradėjo veikti. Vieni sako, kad gal patys gyventojai nelabai norėjo, nes kino juosta buvo degi.
Kiti sako, kad architektas, projektuodamas kino teatrą, nepagalvojo apie aparatinę. Teko ją prilipdyti iš kiemo pusės, o namo gyventojams tai buvo didelis nepatogumas.
Sovietiniais laikais buvo svarbu didinti kino teatrų skaičių. Sovietų Sąjungos gyventojus reikėjo murdyti propagandoje, rodyti, koks turi būti žmogus.
Naujai atidarytoje „Planetoje” to smegenų plovimo nestigo. Dvi salės - iš karto daugiau filmų. Didieji sostinės kino teatrai - „Pergalė”, „Vilnius” - turėjo po vieną salę, kurioje būdavo rodomas vienas arba du nauji filmai. Jei žiūrovų būdavo, vieną filmą rodydavo visą mėnesį.
„Planetoje” filmai buvo keičiami dažniau. Šiame kino teatre parodydavo ir geresnių filmų, skirtų ne masiniam žiūrovui, tarkime, Michailo Kalatozovo „Skrenda gervės”, Sergejaus Eizenšteino „Šarvuotis „Potiomkinas”. Būtent „Planetoje” rodydavo ir Andrejaus Tarkovskio filmus, kurie nepasiekdavo didelių kino teatrų ekranų.
„Planeta” greičiausiai net neįvykdydavo anais laikais privalomų penkmečio planų. Kai Centriniame archyve ieškojau, kas iš kino teatrų darbuotojų pelnydavo apdovanojamus, iš didžiųjų kino teatrų būdavo pagerbiami ne tik direktoriai, bet ir kino mechanikai. O „Planetos” - lyg nebūta.
Užtat darbuotojų buvo daug, kaip ir kiekviename to meto kino teatre. Ką jie dirbo, kartais nesuprasi. Tiesa, darbas buvo pamaininis. Tarkime, dideliame kino teatre - keli inžinieriai, vienas jų vyriausiasis, penki kino mechanikai, keli šaltkalviai, o dailininkas - tik vienas.
- Ką anuomet reiškė būti kino teatro dailininku? Juk kiekvienas kino teatras turėjo tapytas afišas savo rodomiems filmams.
- Dailininkas gaudavo skaidrę - atrinktą kadrą iš filmo. Jis perpiešdavo tą kadrą ant didelės drobės. Gamindamas naują afišą jis nugruntuodavo, nubalindavo tą pačią drobę ir ant jos piešdavo kito filmo kadrą.
Kino teatrų dailininkais paprastai dirbdavo tuomečio Dailės instituto studentai.
Afišų reikėdavo nemažai, bent jau „Planetai” - po dvi kiekvienai salei kas savaitę.
- Pats pastatas, kuriame įsikūrė „Planeta”, - neeilinių menininkų namas. Buvę gyventojai įamžinti memorialinėse lentose, kurių ant namo šonų daugybė. Kaip susiklostė, kad čia apsigyveno menininkai? Juk butų anais laikais žmonės nesirinkdavo, juos paskirdavo.
- Namas buvo statomas kaip žinybinis, priklausantis Kultūros ministerijai. Čia gyveno aktoriai, režisieriai, muzikantai, dainininkai, kompozitoriai. Iš kino žmonių - režisierius Vytautas Žalakevičius, operatorius Algimantas Mockus. Jis ir šiandien gyvena virš „Skalvijos”, penktame aukšte.
Tarp menininkų būdavo apgyvendinamas ir vienas kitas itin aukšto rango karininkas. Na, kad būtų atkurta pusiausvyra ir harmonija.
Kai kurie namo gyventojai, tarkim, Virgilijus Noreika, eidavo žiūrėti kino į „Planetą”. A. Mockaus kino teatras buvo „Pergalė”. Mat jo filmuoti kūriniai geriau žiūrimi dideliame ekrane - jo paties režisuotas Eduardo Balsio baletas „Eglė žalčių karalienė”, Arūno Žebriūno „Gražuolė”, „Velnio nuotaka”, „Riešutų duona”, Gyčio Lukšo „Virto ąžuolai”.
Kino teatrus žmonės rinkdavosi pagal tai, kuris arčiau namų ir ką nori pamatyti. Nebuvo taip, kad kažkur jaukiau, todėl labiau traukia. Tiktai „Pergalę” visi išskyrė kaip itin prašmatnų, bet kai kas mėgdavo ir kuklutį „Spalį” senamiestyje.
Kino teatrai kuria bendruomenę
Likus savaitei iki 50-mečio šventės „Skalvijoje” viešėjo čekų kino režisierius, „Oskaro” laureatas J. Sverakas. Svečias kalbėjo ir apie kino teatrų poveikį žmonėms.
„Buvau gal dešimties metų, kai tėtis nusivedė mane į kiną. Tai buvo senas kino teatras su medinių kėdžių eilėmis. Ar prisimenate tuos kino teatrus su girgždančiomis kėdėmis?” – klausė J. Sverakas.
Jie žiūrėjo S. Spielbergo filmą „Nasrai” (1975 m.). Ten yra kadras, kai staiga iš vandenyno gelmių išnyra milžiniški ryklio nasrai. J. Sverakas prisiminė, kad visi kino teatro žiūrovai loštelėjo atgal, suaugę žmonės klykė, o medinės kėdės atsiplėšė nuo grindų.
„Štai dėl ko aš mėgstu kino teatrus, – svarstė J. Sverakas. – Jie vienija, kuria bendruomenę. Mes einame į kino teatrą, nes norime būti bendruomenės dalis, norime juoktis tuo pačiu metu ir iš tų pačių dalykų, norime jaudintis drauge. Tai suteikia tam tikrą komfortą: jaučiamės normalūs ir greta matome žmones, kurie jaučiasi lygiai taip pat. Kai žiūrime kiną vieni, savo namuose, to jausmo nepatiriame.”
