Ši menininkė dovanojo Lietuvai fortepijoninės muzikos festivalį, tapusį melomanams tarsi muzikos universitetu, mat jame fortepijono meno palikimą rengėja narsto įvairiausiais pjūviais.
Dabar Filharmonijoje M. Rubackytė padovanojo gerbėjams dar vieną perliuką – drauge su prancūzų muzikos žinovu, „Radio France“ ir „Radio Suisse Romande“ muzikos programų kūrėju Alainu Paris’u bei Romantinės prancūzų muzikos centru Venecijoje „Bru Zane“ sumanytą programą „Antikos mitai XIX a. prancūzų muzikoje“.
Atgaivino mitines istorijas
„Bru Zane“ centras užsimojo prikelti naujam gyvenimui nepelnytai užmirštą prancūzų romantinį palikimą, tad ir Vilniuje skambėjo neįprasti, negirdėti (išskyrus maestro Juozo Domarko ne kartą atliktą Paul’io Dukas „Burtininko mokinį“) prancūzų kūriniai.
A. Paris’o diriguojamas orkestras išskleidė subtiliausių spalvų puokštę ir styginių šilką grieždamas Jules’io Massenet uvertiūrą „Fedra“ bei Cesar’o Francko ciklo „Psichė“ pjeses, įamžinusias graikų mitinių deivių istorijas.
Tačiau vakaro kulminacija tapo itin retai pasaulyje atliekamas egzotiškas Camille’o Saint-Saenso Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr.5. Kupiną gyvenimo džiaugsmo, trykštantį virtuoziškais pasažais kūrinį kompozitorius parašė, įkvėptas Egipto kraštovaizdžio ir šventyklų. Šiame Koncerte girdimi Nilo svirplių čirpimas, egiptietiška meilės daina.
Daug metų maitinamai tik Sergejaus Rachmaninovo, Piotro Čaikovskio ir dar poros kompozitorių fortepijoniniais koncertais publikai išgirsti tokią retenybę buvo įvykis. Juolab kad C. Saint-Saenso koncerto premjera Filharmonijoje buvo premjera ir pačiai M. Rubackytei, sukaupusiai išties milžinišką repertuarą. Ir kokia premjera!
Atrodė, pianistės intelekto, muzikalumo, temperamento ir žėrinčios technikos sąveika pasiekė apogėjų. Be to, išryškėjo dar vienas, anksčiau nekrisdavęs į akis solistės bruožas – šiluma ir švelnumas, suteikę jaukumo veržliam, kupinam romantinio patoso kūriniui.
Užbūrė ir muzikantus scenoje
„Kiekvienas M. Rubackytės išėjimas į sceną – tai naujas, kvapą gniaužiantis stebuklas, – tvirtino muzikos kritikė Audronė Žigaitytė. – Bėgant metams, jos techniniai įgūdžiai ne menkėja, kaip daugumos lietuvių muzikų, bet vis tobulėja. Jos pirštai – tarsi be kaulų, ir ta stulbinanti technika nėra tuščia, ji suaugusi su emocijomis, patirtimi, muzikiniu intelektu.
C. Saint-Saenso Koncertas solistui nepaprastai sudėtingas ir ansamblio su orkestru atžvilgiu. Tik dideliam talentui pavaldi jausmų kalba, kokia su dirigentu ir LNSO šį vakarą bendravo pianistė“. „M. Rubackytė savo charizma taip paveikia ir užkuria muzikantus, kad jie tampa tarsi kitais žmonėmis, – stebėjosi muzikos kritikas Tomas Bakučionis. – Nesu girdėjęs, kad LNSO su šia pianiste būtų grojęs prastai, o su kitais solistais to pasitaiko“.
Mokytis įdomu kaip skaityti
„Aš rūpinuosi tuo, ką pasakysiu publikai. Kad perprasčiau kompozitoriaus kalbą ir suprantamai perteikčiau ją publikai, turiu daug dirbti, – prisipažino prieš koncertą Lietuvos radijui M. Rubackytė. – Vieni dirba savo biure, o aš kiekvieną dieną tai darau prie savo instrumento Paryžiuje, Ženevoje ar Vilniuje. To reikalauja mano repertuaras ir kelionės. Nuolat kažką mokausi – tai įdomu, kaip skaityti knygas“.
Vakar M. Rubackytė jau grojo Varšuvos filharmonijoje taip pat neseniai išmoktą Ludwigo van Beethoveno Fantaziją c-moll. Lietuvė buvo pakviesta atidaryti Elžbietos Pendereckos rengiamą L.van Beethoveno Velykų festivalį. O kitą mėnesį ją vėl išgirsime Vilniuje skambinančią naują programą iš Sergejaus Tanejevo ir Karolio Szymanowskio kūrinių.
„Deja, neišeina ilgiau pabūti Lietuvoje, – apgailestavo M. Rubackytė. – Turiu greitai suktis, nes laukia daug naujų programų ir gastrolių“.
Tačiau laiko gimtinei menininkei, matyt, teks surasti. Jos pečius užgriuvo netikėtas rūpestis: bankrutavus M. Rubackytės rengiamo Vilniaus fortepijono festivalio mecenatui, jau sudaryta renginio programa pakibo ant plauko. Laukia naujų rėmėjų paieškos.
