Rašytojo K. Sajos rankose - jo pomirtinė knyga

„Nepatikėsite, bet rankose laikote knygą, kuri turėjo išeiti po mano mirties”, – kaip visada valiūkiškai šypsodamasis pareiškė rašytojas Kazys Saja pristatydamas savo naujausią knygą „Kinivarpų raštai”. Iš visų Lietuvos rašytojų turbūt tiktai K. Sajai, garsėjančiam savitu humoru, galėjo šauti į galvą pačiam pristatyti savo pomirtinę kūrinių rinktinę „Kinivarpų raštai”. Ji iliustruota dailininko Gedimino Leonavičiaus darbais.

Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Mikšionienė ("Lietuvos rytas")

Apr 7, 2013, 11:55 AM, atnaujinta Mar 8, 2018, 5:18 PM

Pernai 80-metį šventęs K. Saja knygos pristatymą sostinės Šlapelių name-muziejuje surengė kaip gerai surežisuotą spektaklį.  Leidėjai jam parengė šūsnį klausimų. Bet patyręs oratorius ir pats sugalvojo klausimų, į kuriuos norėjo atsakyti.

- Kodėl knygą nusprendžiau pristatyti tokiame nedideliame Šlapelių namų kambarėlyje? - tarsi savęs paklausė K. Saja žvelgdamas į gerbėjus.

- Šią knygą finansavo Šlapelių fondas, tad norėjosi tai pabrėžti. Man atrodo, kad Marija ir Jurgis Šlapeliai yra mums per mažai pažįstami, per mažai pagerbti. Šlapelių namai lenkų okupuotame Vilniuje buvo svarbus lietuvybės centras. Jų knygyne buvo galima rasti lietuviškų laikraščių ir knygų. Jie leido vadovėlius, kurie buvo paplitę visoje Lietuvoje.  Šlapelių duktė Gražutė Šlapelytė buvo Jono Basanavičiaus krikšto dukra. Tai paminklo verti žmonės.

- Norite sužinoti, kaip fantastiškai atsirado ši fantastiškų istorijų knyga?

- Esu gerokai nebejaunas. Anksčiau kartais ant knygų pasirašydavau: „Jaunam - šokti, dainuoti ir mokytis gyventi, senam - pasakas sekti, keiksnoti valdžią ir mokytis mirti.” O kaip mokytis mirti?

Per pastarąjį dešimtmetį esu išleidęs keturias ar penkias knygas, kurios vertė susimąstyti.

Iš pradžių truputį liūdino tai, kad joks kritikas neparašė apie jas jokio straipsnio jokiame žurnale.

Paskui pradėjau manyti, kad tai - gerai. Jei jie būtų mane gyrę, būtų į mano sielą įlašinę puikybės lašų. Jei būtų peikę, būčiau nusiminęs, kad esu per senas išmokti rašyti geriau.

Likau laisvas ir pajutau, kad atėjo laikas parašyti lyg ir kokį savo gyvenimo apibendrinimą. Ėmiau tą gyvenimą karpyti į juosteles. Tad vietoj memuarų išaudžiau „Skudurėlių taką”. Taip pavadinta knyga išėjo užpernai.

Ar neapsirikau sakydamas, kad „Skudurėlių takas” - paskutinė mano knyga suaugusiesiems?

– Ne. Iš tiesų neturiu nei sumanymų, nei laiko parašyti dar vieną knygą.

Pernai buvo toks įdomus momentas. Tai pasakoju lengva širdimi, nes tie gyvenimo įvykiai jau pavirtę nuotykiais. Leidyklos „Petro ofsetas” buvau pakviestas į Vilniaus knygų mugę, kur teko pasirašinėti savo knygas, nors to ir nemėgstu.

Staiga girdžiu, kaip leidyklos atstovė sako, kad likusi tik viena K. Sajos knyga, ir jei kas apsispręs ją nusipirkti, kol autorius yra čia, dar gaus ir parašą.

„Kaip jis gali pasirašyti, jei jis miręs? - sako pirkėja. - Kam jūs mane mulkinate?”

Pažiūrėjau į tos moters akis: tokios rudos, skvarbios, įtaigios. Dievaži, nemeluoju, mane toks karštis išpylė. Pamaniau: „O gal ji teisi? Gal man visa tai rodosi lyg sapne?”

Aš ir dabar panašius sapnus sapnuoju. Kažkokią mugę, knygas. Gal tai ir yra pomirtinis gyvenimas? Štai šitoks. Patikėkite, kartais turiu gerai apsičiupinėti ir paklausti žmonos, ar dar esu gyvas.

Dabar turbūt laikas sugrįžti prie „Kinivarpų raštų”, ar ne?

– Buvo toks metas, kai kokią nors mano knygą pristatant ar kokią pjesę aptariant dalyvaudavo kritikai.

Tada aš dažnai prisimindavau maskvietę poetę Novelą Matvejevą, kuri pati savo eiles dainuodavo. Buvo Bulato Okudžavos, Vladimiro Vysockio laikai. Viena jos daina man įstrigo širdyje. Ji kreipiasi į fokusininką prašydama stebuklo: „Padaryk taip, kad žmonės mane suprastų.”

Kai girdėdavau kritikus, kalbančius apie mano kūrybą, man norėdavosi pacituoti tuos žodžius. Paskui pasidarė ne taip svarbu, kaip žmonės mane supranta. Daug svarbiau, kad aš pats save suprasčiau. Kai parašiau paskutinę knygą ir liko šiek tiek laiko, ėmiau galvoti, ką dar galiu padaryti.

Na, pavyzdžiui, aš mirsiu. Patikėkite, visai nekoketuoju, tiesiog suprantu, kad tai turės įvykti. Ir galbūt net greitai. Tada galbūt kokia nors leidykla sumanys išleisti mano kūrybos rinktinę.

Kas nors imsis darbo. Gal mano žmona, kuri yra jaunesnė – aš jai linkiu dar ilgai gyventi.

O gal kokie nors kritikai sugalvos. Ir sumanys ją taip, kad aš, būdamas kažkur ten, vis tiek galvosiu: „Padaryk stebuklą, padaryk taip, kad žmonės mane suprastų.”

Tada užėjo noras pačiam sudėlioti tokią priešmirtinę rinktinę, kurioje neatrodyčiau labai herojiškas, bet mėgstantis humorą, truputį filosofuojantis.  Kad po mano mirties ją būtų galima paimti ir išleisti.

„Kinivarpų raštuose” subjektyviai peržvelgiama visa mūsų tautos istorija. Nuo mitologinių laikų iki Andriaus Kubiliaus, kai jis buvo premjeras. Kai kurių laikotarpių trūko, todėl turėjau parašyti vieną kitą naują istoriją.

- Kaip manote, ar turite angelą sargą?

- Čia jau prasideda leidėjų klausimai. Neturiu. Liaudies pasakose yra sakoma, kad našlaičius globoja mirusios mamos. Tai tokį angelą kartais pajusdavau. Juk mamos netekau eidamas septintuosius, o tėvas mirė dar anksčiau.

Penkerius metus kiekvieną rudenį verkdavau norėdamas eiti į kokią nors mokyklą, bet manęs neišleido. Buvo skurdas, karas, pokaris. O aš – našlaitis, reikalingas kitiems dalykams.

Mane pristatydavo varyti samanės. Nuo vakaro iki paryčių. Ragauti, maišyti. Jei būčiau parėjęs įsikibdamas į tvoras, niekas nebūtų pabaręs. Suaugęs seniai būtų buvęs girtas.

- Ar tikite likimu? Ar manote, kad susitikimas su dailininku G. Leonavičiumi – likimo pokštas?

- Šiuo metu esu paveiktas vienos Carlo Jungo knygos, todėl galėčiau atsakyti „taip”. Manau, kad už mūsų yra kažkas. Galbūt ir tai, ką mes vadiname likimu.  Yra kažkokia nežinomybė. Aš savo religiją seniai vadinu paslapties pojūčiu.

Kartą vartydamas žurnalus radau įdomių ofortų. Jų herojai, kaip ir mano, nukritę nežinia iš kokio amžiaus, su labai įdomiomis veido išraiškomis.  Tarsi ieškantys istorijos, į kurią jie galėtų įlįsti.

Štai, pamaniau, po mano mirties bus gatavas tekstas, o jei dar šitoks dailininkas bus jį iliustravęs, tai knyga tikrai nesunkiai ras leidyklą.  Taip susipažinau su grafiku G. Leonavičiumi. Vėliau paaiškėjo, kad jo žmona Jūratė yra leidėja, vadovaujanti kukliai leidyklėlei „Typo Art”.

„Kinivarpų raštus” nemokamai gaus mokyklos

Rašytojas, dramaturgas K. Saja gimė 1932 m. Pasvalio rajono Skėrių kaime. Tėvams mirus augo Plungės rajono Vaištarų kaime.

Rašytojas yra išleidęs per 30 knygų suaugusiesiems ir vaikams. Jo pirmoji pjesė „Lažybos” 1954 m. buvo pastatyta Klaipėdos dramos teatre.

K. Sajos „Kinivarpų raštai” - fantastinių istorijų rinktinė, papildyta keliais naujais kūriniais. Knyga knygoje -  dailininko G. Leonavičiaus piešiniuose pasakojamos istorijos.

K. Sajai atsisakius honoraro Marijos ir Jurgio Šlapelių fondo lėšomis išleista knyga nemokamai dalijama Lietuvos mokyklų bibliotekoms.

Spauskite mygtuką „VISI KOMENTARAI“ ir reikškite savo nuomonę.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2021 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.