Filme rodoma unikali kelionė prasidėjo 2010 m. sausio 5-osios rytą, kai režisierius iš savo namų Vilniuje patraukė pėsčiomis į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje. J. V. Tūras keliavo vienas, bet kokiu oru, dieną ir naktį, paskaičiavęs, kad, išėjęs iš namų būtent sausio 5-ąją, jis pateks į Santjago de Kompostelą kaip tik per Šv. Jokūbo dieną – liepos 25-ąją, ir tai bus tas retas atvejis, kai jo vardinės – sekmadienis.
4500 km piligriminės kelionės maršrutas driekėsi per Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Šveicariją, o Prancūzijoje ir Ispanijoje įsiliejo į Šv. Jokūbo kelią. Šiuo keliu nuo XIII amžiaus piligrimai traukdavo nusilenkti Šv. Jokūbo palaikams, palaidotiems Santjago de Kompostelos katedroje.
Kasdieniame kelyje, nuolat keičiantis aplinkai, autorius gilinasi į save ir į tai, kas jį supa. Per turtingus ir šmaikščius vidinius monologus bei pašnekesius su kelyje sutiktais žmonėmis filmas „Sapnuoju, kad einu“ pasakoja apie žmogiškąsias vertybes ir destrukciją, apie gyvenimą ir mirtį, apie tikėjimą, kuris nugali neviltį.
„Niekas taip neišlaisvina, kaip suvokimas, kaip viskas yra iš tiesų. Išėjau, nes negalėjau sau atleisti“, – sakė filmo autorius 41 m. J. V. Tūras.
Filmo “Sapnuoju, kad einu” premjera įvyko pernai rudenį per kino forumą “Scanorama”, o į poros šimtų vietų salę netilpo visi norintieji. Nuo to laiko įvyko nemažai peržiūrų Lietuvos ir užsienio kino festivaliuose, ir režisierius džiaugiasi, kad jo kūrinys randa atgarsį.
„Daug žmonių po filmo prieina prie manęs ir dėkoja, kad išdrįsau. Jie nori žinoti, kodėl išėjau į tokią kelionę. Tiesą sakant, kelionė vis dar tęsiasi. Vėl ir vėl kalbu, prisimenu, galvoju, apmąstau, ką ji davė ir duos“, - pasakojo J. V. Tūras.
Po šio savaitgalio peržiūros ir susitikimo su režisieriumi „Skalvijoje“, filmas nuo kito savaitgalio bus sostinės „Pasakoje“, o vėliau aplankys Kauną, Panevėžį ir kitus miestus.
Į kelionę po Lietuvą filmas išvyksta sulaukęs šalies kino bendruomenės įvertinimo. „Sapnuoju, kad einu“ nominuotas trims „Sidabrinės gervės 2013“ apdovanojimams: geriausio ilgametražio dokumentinio filmo, metų režisieriaus ir filmo scenarijaus.
Filmo istorija prasideda, kai J. V. Tūras užrakina buto Vilniuje duris, palikęs namuose žmoną ir vos kelių mėnesių kūdikį.
„Eidamas jaučiausi lyg žemės palydovas, paleistas į kosmosą. Lyg ir viskas čia pat, bet kartu neįveikiamai toli. Ši septynių mėnesių kelionė buvo savotiška mokykla“, – padarė išvadą J. V. Tūras.
Vieniems žiūrovams jo kelionėje praleistas laikas atrodo beprasmiškas, o kitiems - „laisvės išraiška ir svajonė“.
Režisieriaus nuomone, žmogų pakeičia bet kuri kelionė, o jį patį jo piligriminis žygis nuramino ir užgrūdino: "Tai banalu, bet po kelionės ėmiau labiau pasitikėti savimi, žmonėmis. Išmokau džiaugtis tuo, kas yra, ir nepulti į neviltį dėl to, ko nėra.“
J. V. Tūro kelionėje buvo ir atgailos, ir kasdienių pokalbių su Dievu ar su pačiu savimi. Į filmą pateko tik svarbiausi išgyvenimai, kruopščiai atrinkti gamtos vaizdai, įsimintiniausi susitikimai. Autorius savo filmą skiria svajokliams ir priduria: „ir tiems, kuriems patinka kelio filmai, pikantiškos kitų žmonių gyvenimo detalės. Žinau, kad filmas privers susimąstyti visus nuo 16 iki 100 metų. Ir vyrus, ir moteris.“
J. V. Tūras 1994 metais įgijo Lietuvos muzikos akademijos televizijos režisieriaus diplomą. 1995 metais apgynė dramos režisieriaus magistro laipsnį. Nuo 1999 m. dirba kaip laisvai samdomas režisierius, kūrė reklamas ir socialinius mokomuosius filmus. 1992–2000 m. – Valstybinio jaunimo teatro režisierius. Dirbo režisieriaus asistentu A. Puipos filme „Dievų miškas“ ir K. Vildžiūno filme „Kai apkabinsiu tave“.
