Teatro kritikas A. Jevsejevas skelbia „kryžiuočio dienoraščius“

„Pakvipo gūdžiais, gūdžiais teatriniais viduramžiais. Tarytum esama pretenzijų į epinį teatrą, bet kai jis režisieriaus veikiausiai niekada nematytas ir dar sumaltas su rusiškomis dažnutėmis, išeina kaip ir „kopūstnikas“ su aibe dramaturginių, režisūrinių ir aktorinių klaidų”, - užrašė teatro kritikas Andrius Jevsejevas savo “kryžiuočio dienoraščiuose”  po išvykos į Šiaulių dramos teatrą.

Daugiau nuotraukų (1)

Rūta Oginskaitė

Apr 12, 2013, 1:30 PM, atnaujinta Mar 8, 2018, 9:58 AM

29 metų A. Jevsejevas – vienas iš devynių kritikų, šiemet dirbusių “Auksinio scenos kryžiaus” komisijoje. Štai iš kur toks dienoraščių apibūdinimas.  A. Jevsejevo užrašus paskelbė Kauno menininkų namų portalas kamane.lt, netrukus – ir scenos menų portalas menufaktura.lt.  Ir jeigu vis dar yra nepatenkintųjų “kryžiuočių” komisijos sprendimais, moterų aktorių darbo ignoravimu – štai jums dviejų mėnesių darbo išklotinė.

Per tuos du mėnesius komisijai teko peržiūrėti šešias dešimtis spektaklių, sukurtų 2012 metais įvairiuose Lietuvos miestuose. Sausio 18-ąją A. Jevsejevas rašo: “Man atrodo, kad bent pusė tų spektaklių (kurių daugumą mačiau) apskritai neverti būti profesionalaus teatro repertuare.” Todėl, daro išvadą kritikas, “jau dabar matyti, kad laukia du liūdni  mėnesiai”.

Profesinė nuojauta neapgavo. Vasario 25-osios įrašas: „Įdomu, kaip pasisuktų kokio nors vyno degustuotojo karjera, jei jam kokį pusmetį tektų ragauti tik vietinius „Šaltupius“, „Monikutės vasaras“, „Švogerių“ ar „Pagirių“...”

Teatro vertintojo dienoraščių, rašytų diena po dienos, Lietuvos viešojoje erdvėje nepasitaiko. Todėl įdomu pasikalbėti su A. Jevsejevu, kaip ir kodėl atsirado poreikis fiksuoti darbo „kryžiuočių“ komisijoje įspūdžius, tuo labiau kad šiemet nepasitenkinimas komisijos sprendimais sukėlė tiek daug viešo triukšmo.

- Kodėl sumanėte rašyti komisijos kelionių ir įspūdžių dienoraštį, skelbti jį? – paklausiau A. Jevsejevo, dirbusio komisijoje ir pernai.

- Pradinis sumanymas buvo paprasčiausi „asmeniniam naudojimui“ skirti užrašai, kuriuose įrašydavau įspūdžius po kiekvieno spektaklio. Dirbau ir pernykštėje „Auksinių scenos kryžių“ komisijoje ir puikiai pamenu, kad įpusėjus dviejų mėnesių laikotarpiui, peržiūrėjus nemažą dalį įvertinti pasiūlytų spektaklių jau būdavo gan sudėtinga prisiminti pirminius savo įspūdžius ir kritinius pastebėjimus.

Taip jau nutiko, kad šiemet, kaip, beje, ir pernai, komisijai buvo pasiūlyta peržiūrėti daugiau spektaklių nei per jų rodymui skirtą laiką yra dienų. Taip visiškai nenoromis užrašai virto savotišku dienoraščiu.

Kodėl sumaniau dienoraštį publikuoti? Teatralams sukrutus dėl komisijos sprendimo, gavau pasiūlymą apie tai parašyti, apžvelgti 2012-uosius teatro metus, galbūt nubrėžti tam tikras šiuolaikinio lietuvių teatro judėjimo trajektorijas ir perspektyvas.

Bėda ta, kad peržiūrėjęs daugybę vaidinimų supratau, jog apie jokias ryškesnes dramaturgines, režisūrines ar kitokias tendencijas šįmet kalbėti beveik neįmanoma. Apskritai vertinti pernykščius metus remiantis kokiais nors racionaliais kriterijais labai sunku. Jau vien dėl to, kad mūsų scenos meno institucijų (išskyrus galbūt tik Nacionalinį dramos teatrą) repertuarai formuojami absoliučiai iracionaliai ir nesąmoningai.

- Ar drąsu skelbti tokius užrašus, ar nebaisu užsitraukti teatralų nemalonę?

- Dar mokydamasis magistrantūros antrajame kurse ir pradėjęs aktyviau recenzuoti spektaklius supratau, kad, pasirinkęs šią profesiją,  daug draugų veikiausiai neturėsiu. Per aukšta ir per tvirta yra teatro praktikus ir teoretikus skirianti psichologinė siena.

Tačiau kur kas neramiau dėl to,  kad,  teatrologo profesiją su žemėmis maišant tiek plačiajai visuomenei, tiek nemažai daliai teatro praktikų, solidarizuotis vėl nepavyko ir patiems teatrologams. Juk visi suvokiame, kad kitą sykį su tomis pačiomis problemomis susidurs kuris nors kitas kolega.

- Taip tirštai žiūrėdamas lietuviškus spektaklius dar spėdavote ir į Varšuvos, ir į Rygos teatrus?

- Manau, kad kiekvienam teatro kritikui tiesiog mirtinai būtina kuo dažniau matyti ir užsienyje vykstančius kūrybinius procesus. Vien dėl to, kad neprarastume sveikos nuovokos.

Nesakau, kad Lietuvos teatro kasdienybė yra būtinai silpnesnė, neįdomesnė nei, tarkime, Lenkijos ar Latvijos. Ten taip pat apstu vidutiniškų ir net labai abejotinos kokybės vaidinimų. Kita vertus, ten tie „pilkieji“ pastatymai ir nepretenduoja į valstybinius apdovanojimus.

Šiuo konkrečiu atveju žinojau, kad vykstu žiūrėti pasaulinio lygio režisierių Krzystofo Warlikowskio ir Alvio Hermanio spektaklių, o tai padėjo išlaikyti gan aukštus profesinius reikalavimus ir vertinant kandidatus į „Auksinius scenos kryžius“.

- Daug atsirado įsižeidusių, pasipiktinusių po komisijos paskelbtų nominacijų. Kaip jaučiatės tapdamas tokių emocijų taikiniu?

- Dėl savęs aš visiškai ramus. Neteigiu, kad esu teisus, tačiau esu atviras ir pasiryžęs diskutuoti su bet kuo, kam šiemetinės ar pernykštės komisijos sprendimai kelia abejonių.

Nerimą kelia tai, kad diskutuoti nenori tie žmonės, kurie viešai spaudoje išreiškė pasipiktinimą komisijos darbu. Praėjusią savaitę "Menų spaustuvėje" ta tema  surengta diskusija, kurioje dalis komisijos turėjo stoti prieš visuomenės teismą.

Spėkite, ar joje dalyvavo Gytis Ivanauskas, Vidas Bareikis arba Romas Zabarauskas? Turėjome progą susėsti, padiskutuoti ir aptarti, ką galima daryti, kad kitąmet panaši padėtis nepasikartotų. Deja, panašu, kad visi tie vieši pareiškimai tebuvo sumaniai apgalvotos viešųjų ryšių akcijos.

- Ką patobulintumėte „Auksinių scenos kryžių“ dalybose, idant būtų visiems geriau, patogiau?

- Man rodos, pirmiausia reikia sutarti, kas yra tie „Auksiniai scenos kryžiai“. Jei juos vis dėlto laikysime profesionalių scenos meno vertintojų prizu profesionaliems teatro kūrėjams, tuomet primygtinai siūlyčiau sugrąžinti prieš kelerius metus įstatuose buvusį punktą, pagal kurį nominacijai spektaklį teikianti šalis privalo pristatyti spektaklio vaizdo įrašą ir publikuotą recenziją. Manau, tai padėtų gerokai atsijoti pelus nuo grūdų.

Noriu pasakyti, jog itin svarbu, kad praktikai su teoretikais ir kritikais bendrautų nuolat. O dabar - „bohemiečiai“ neįsileidžia muzikologų, Panevėžys ir Šiauliai apskritai tūno lyg pasislėpę.

- Ar po dviejų mėnesių maratono ieškant nominantų dar norisi eiti į teatrą, žiūrėti spektaklius?

- Ne tik noriu, bet ir vaikštau, planuoju. Štai praėjusį savaitgalį žiūrėjau dvi labai įdomias jauno režisieriaus Pauliaus Ignatavičiaus premjeras. Be to, reikia peržiūrėti visa, ką praleidau per anuos du intensyvius darbo komisijoje mėnesius, tada – visa virtinė artėjančių pavasarinių premjerų.

O vasarop labai noriu pamatyti A. Hermanio spektaklį neseniai išėjusio latvių poeto Imanto Zieduonio kūrybos ir gyvenimo motyvais bei premjerinį „Tautos priešą“ Naujajame Rygos teatre. Žodžiu, kad tik viskam pakaktų laiko.

 „Kryžiuočio  dienoraščius“ galima pasiskaityti čia:

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.