Atšventę Nastasjos Filipovnos gimtadienį, visi susirenka į pratęsimą teatre, kur Ipolitas Terentjevas ketina surengti spektaklį. Po baliaus patekus į teatrą tikėtis intymaus pokalbio beviltiška, tad įsijautę žmonės ir toliau elgiasi tarsi užstalėje – ginčijasi, filosofuoja, aiškinasi santykius, neklauso, ką šneka kiti. Paradoksaliausia tai, kad nesiklausoma teatre – vietoje, kurioje paprastai ir susirenkama klausytis.
Spektaklio veikėjams tai greičiau tampa erdve, kurioje galima nesigėdijant išrėkti tiesą apie save ir savo požiūrį į aplinkinius – juk kiekvienas yra vertas pasmerkimo, kiekvienas pasirodo esąs blogesnis už kitus. Taip teatras drauge tampa vienintele vieta, kurioje įmanomas bet koks atviresnis bendravimas.
“Jei negalime kurti teatro, kurkimediskusiją”, - sako spektaklio režisierius Gildas Aleksa. Ipolitas negali parodyti savo spektaklio būtent dėl įsiplieskusių diskusijų, o "teatronistai" sąmoningai siekia diskusijos su žiūrovais, kurie Lietuvoje vis dar pratę būti pasyvūs stebėtojai. “Ipolite” ketvirtoji siena neįmanoma – personažų padėtis čia tokia pati kaip publikos – visi susirinko į tą patį teatrą stebėti toje pačioje scenoje vykstančio spektaklio.
Jaunimo teatro trupė “Teatronas” skaičiuoja ketvirtuosius kūrybos metus. Per tą laiką keitėsi kūrėjai, kurie rinkdavosi šiuolaikinę, dar dažniau – savo pačių kūrybos dramaturgiją. “Ipolitas” – vienas pirmųjų bandymų dirbti su klasika, ieškoti joje to, kas svarbu kuriantiems žmonėms, ir to, kas gali gydyti visuomenę išvengiant pliko moralizavimo.
Spektaklio premjera balandžio 20 d. 16 val. Kauno kameriniame teatre.
