„Švenčiame mūsų egzilio Taikomosios dailės muziejuje dešimtmetį. Labai tikiuosi, kad jau liepos pradžioje atversime lankytojams vartus į dalį atkurtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų erdvių.
Norėtume būti muziejumi, kuriame kiekvienas lankytojas rastų ką nors gražaus, įdomaus ir įspūdingo“, – pradėdamas diskusiją „Muziejaus fenomenas“ kalbėjo Valdovų rūmų direktorius Vydas Dolinskas. Pasak direktoriaus, net statybvietės sąlygomis Valdovų rūmus aplankė apie 130 tūkstančių žmonių. O įvairiuose Dailės muziejaus padaliniuose ir kituose šalies muziejuose surengtas parodas apžiūrėjo maždaug 230 tūkst. lankytojų.
Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto prodekanas Rimvydas Laužikas nustebino auditoriją teigdamas, kad kol kas neaišku, kiek šiuo metu Lietuvoje yra muziejų. Mat net ir rimtuose tyrinėjimuose pateikiami skaičiai skiriasi maždaug pusšimčiu.
„Prisipažinsiu, kad mums taip pat nepavyko jų visų suskaičiuoti. Matyt, muziejaus fenomenas yra toks platus, kad tiesiog neįmanoma paprastai atsakyti į klausimą, kas yra muziejus. Jie yra dideli ir maži, profesionalūs ir visai mėgėjiški, specializuoti ir universalūs, popsiniai ir labai akademiški“, – vardijo mokslininkas.
Lankytojų iniciatyvos ir prastas skonis
R. Laužikas pabrėžė, kad muziejai priklauso nematerialaus kultūros paveldo sričiai. UNESCO nematerialaus paveldo konvencijoje teigiama, kad nematerialus paveldas bendruomenių iniciatyva yra nuolat pritaikomas prie pasikeitusios aplinkos: socialinės, gamtinės. Taigi muziejaus kaip fenomeno pagrindinis bruožas yra gyvumas. Jis reaguoja į aplinką, kuri keičiasi, jis neužsikonservuoja, neužsidaro, nelieka statiškas, negyvena tuo, kas buvo prieš 50 ar 100 metų.
„Pernai minėjome pirmojo lietuviško muziejaus 200 metų jubiliejų, tačiau kažin ar Dionizo Poškos „Baubliai“ iš tiesų yra pirmas muziejus Lietuvoje. Toje epochoje, kuri garsėjo kolekcionavimu, buvo ir daugiau tokių muziejų, rinkinių. Tai buvo muziejaus kaip mokslinio rinkinio epocha. Jų turėjo ir privatūs žmonės, ir Vilniaus universitetas (VU). VU rinkiniai iš dalies buvo ir vieši, naudojami paskaitoms, studijoms, taigi prieinami žmonėms“, – šiek tiek kitaip į muziejininkystės istoriją siūlė pažvelgti mokslininkas.
Jis priminė, kad vėliau prasidėjo kuratorių epocha, kai muziejus tapo elitine institucija, o muziejininkas manė galįs nuspręsti, ko reikia visuomenei. Tačiau tie laikai – jau praeityje, o verslo spaudžiami muziejai pradėjo daryti rinkos tyrimus, įsiklausyti, ko visuomenė tikisi iš muziejaus.
„Iš šių laikų muziejų man gražiausia yra atvirojo muziejaus idėja. Ji taip pat ateina iš verslo, bet labai gražiai siejasi su pasauliu, kuris kadaise buvo hierarchiškas, piramidinis, o dabar pamažu plokštėja, virsta žmonių ir bendruomenių tinklu. Žmonės nori patys aktyviai prisidėti prie muziejaus turinio kūrimo, pasidalyti idėjomis. Tai ir būtų ta kryptis, kuria galėtų keistis muziejaus fenomenas – atvirumo kelias, visuomenės įtraukimas, glaudesnis bendravimas su žmonėmis“, – bandė propaguoti pasaulyje populiarų muziejaus modelį R. Laužikas.
Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje toks muziejus kol kas ne tik nepopuliarus, bet ir labai skirtingai suprantamas. Diskusijoje dalyvavusio televizijos laidų vedėjo, kultūros antropologo Virginijaus Savukyno manymu, šiuolaikinis muziejus turėtų būti komunikacijos erdvė, o svarbiausias jo uždavinys – patraukti žmonių dėmesį.
„Eksponatai yra svarbi, bet ne pagrindinė muziejaus dalis. Jei nėra žmonių, kurie į juos žiūri, tai – ne muziejus. Jei koklis guli muziejuje, kur jo niekas nemato, tai – tas pats, tarsi jis gulėtų dviejų metrų gylyje po žeme. Nes abiem atvejais jis neperduoda jokios informacijos. Muziejininkams tai – iššūkis, nes jie privalo gerai žinoti, ką ir kaip pranešti visuomenei. Kitaip muziejai nunyks, nes jie pralaimės konkurencinę kovą su kitomis informacijos sklaidos priemonėmis", – svarstė V. Savukynas.
Su tokiu situacijos įvertinimu nesutiko Valdovų rūmų direktorius V. Dolinskas. Jo manymu, Lietuvos muziejuose šiandien nėra jokių įtampų tarp vertybių kaupimo ir komunikavimo su visuomene. Juk iš pradžių reikia ką nors vertingo sukaupti, o paskui sugebėti tai prakalbinti. Šiuos procesus visai be reikalo supriešina mokslininkai, kurie niekada neužsiėmė muziejine praktika, arba jau yra gerokai nuo jos atitolę.
„Turbūt reikia įsiklausyti į visuomenės nuomonę. Bet jūs paklauskite mokinio, ar jis nori eiti į mokyklą. Koks bus atsakymas? Aišku, kad – „ne“. Juk jis gali paišdykauti, papramogauti. Viena muziejaus, kaip ugdančios ir šviečiančios institucijos, misijų – formuoti žmogų, jo poreikius, auklėti ir ugdyti, kad atsirastų kultūros poreikis. Bet jokiu būdu ne pataikauti prastam skoniui, kuris, kad ir kaip gaila, mūsų visuomenėje dar gajus. Muziejus gali daug ką nuveikti, kad to prasto skonio būtų mažiau“, – įsitikinęs V. Dolinskas.
Išsvajotos vestuvės – kunigaikščių rezidencijoje
Ne vienas diskusijos dalyvis apgailestavo, kad kol kas pramogų sostine vadinamas "Akropolis" vilioja jaunimą labiau nei muziejų siūlomos programos. Ir dažnai dėl to būna kalti ne vaikai, o muziejų nuobodybe laikantys apkerpėję pedagogai. Neretai į Vilnių su vaikų ekskursijomis atvažiavę mokytojai pirmiausia nori sužinoti, kiek laiko truks edukaciniai užsiėmimai, ar bus įmanoma po jų suspėti į "Akropolį".
O muziejuose taip pat atsiranda vis daugiau pramogų. Žaidybine forma pateikiama ekspozicija jau ne pirmus metus garsėja Energetikos ir technikos muziejus. Jo direktorė Rasa Augutytė džiaugėsi, kad lankytojų muziejus sulaukia iš tiesų nemažai.
„Galima ilgai diskutuoti, koks turi būti muziejus, bet kol tik du vaikai iš didelės klasės norės savo laisvalaikį praleisti muziejuje, tol visas mūsų darbas nueis niekais“, – sakė R. Augutytė. Ji pasakojo, kad pirmoje Vilniaus elektrinėje įsikūręs muziejus jau įrengė ir kelias miestietiškos kultūros ekspozicijas. Mat iki šiol sostinė neturi savo miesto muziejaus.
Muziejininkų pastangų įvertinimu galima laikyti ir tai, kad atsiranda vis daugiau žmonių, kurie nori susituokti Energetikos ir technikos muziejuje. Beje, Valdovų rūmai jau prieš porą metų vykusiose apklausose pateko tarp trijų populiariausių vietų, kuriose žmonės norėtų registruoti savo santuoką.
„Pas mus dar tokios praktikos nebuvo, nes iki šiol vyksta statybos, bet tikimės, kad ateityje muziejuje galės vykti ir tokie renginiai“, – šypsojosi Valdovų rūmų direktorius.
V. Savukyno manymu, įvairios pramogos ir labiau apgalvota informacijos apie muziejus sklaida tikrai padėtų pritraukti į muziejus daugiau lankytojų. Ir ne tik užsienio turistų, bet ir lietuvių.
“Juk muziejus – tai tautos tapatybės, šalies įvaizdžio dalis. Niekada negirdėjau, kad būtų pasaulyje būtų nors vienas žmogus, nusprendęs aplankyti visas "McDonald's" užkandines pasaulyje. Užsukus į vieną nebėra prasmės ieškoti kitos. Turistai žvalgosi išskirtinių dalykų, istorijos ženklų. Valdovų rūmai tikrai gali patenkinti jų smalsumą“, – sakė žurnalistas.
Jo manymu, dažnai kalbama, kad lietuviams savo šaknų ieškoti ir semtis stiprybės vertėtų iš Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) laikotarpio, o ne iš pagoniškos Lietuvos kaip tarpukaryje. „Valdovų rūmai – geriausias LDK simbolis, todėl man keista, kad istorikai, kurie domisi tuo laikotarpiu, neigiamai vertina rūmų atstatymą“, – stebėjosi V. Savukynas.
Kad labai nemažai prie muziejų populiarumo didinimo prisideda bendri įvairių Lietuvos muziejų projektai akcentavo Karo muziejaus Kaune ir Biržų pilyje įsikūrusio muziejaus „Sėla“ atstovai. Minėtos ir kilnojamosios Valdovų rūmų parodos, ir įvairūs „Muziejų keliai“.
Muziejinė leidyba ir bestseleriai
Diskusijos dalyviams pristatyti ir du naujo periodinio leidinio „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų kronikos“ tomai.
„Kaip matėme Vilniaus knygų mugėje, elektroninė leidyba vis labiau užkariauja mūsų skaitytojų širdis. Bet aš – popierinių leidinių šalininkas. Specialiu leidiniu pristatyti muziejaus veiklą paskatino mūsų kolegų Lietuvoje ir užsienio partnerių patirtis. Tokius leidinius turi daugelis kultūros įstaigų. Europos kraštuose jie leidžiami nuo XIX amžiaus. XIX a. pabaigoje kai kurios Vilniaus draugijos taip pat jau turėjo savo leidinius. Be muziejaus parodų ir renginių apžvalgos, stengiamės pažvelgti plačiau, susieti muziejininkystės teoriją su praktika, pateikti tos veiklos analizę“, – sakė Valdovų rūmų mokslinių tyrimų centro vedėjas archeologas Gintautas Strižka.
Kronikose galima rasti daugeliui įdomių straipsnių apie rūmų gyventojų kasdienybę, šventes ir pramogas. Pavyzdžiui, apie medžioklinius plėšriuosius paukščius XI-XIV a. Medžioklė nagrinėjama ir kaip pramoga, ir diplomatijos priemonė. Kitoje studijoje pilies teritorijoje rastas Aukso ordos monetas tyrinėję mokslininkai daro prielaidą, kad XIV a. Vilniaus pilies teritoriją saugojo totorių kariai
Kalbėdamas apie muziejaus fenomeną G. Strižka ypač pabrėžė jo leidybinių padalinių svarbą populiarinant muziejų visuomenėje. Juk per keletą savo veiklos metų Valdovų rūmų muziejus išleido nemažai knygų apie LDK istoriją, LDK iždą, pirmąją Lietuvos operą, XIII-XVI a. pilis, didikų Sapiegų rūmus Vilniaus Antakalnyje.
Net keletas leidinių jau tapo tikrais bestseleriais. Antrojo leidimo prireikė straipsnių rinkiniams „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai ir jų atkūrimas europinės patirties kontekste“ ir „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorija ir rinkiniai“. Ypač greitai išpirkta ir Mečislovo Jučo knyga „Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. Istorijos bruožai“, kurios naujas leidimas turėtų pasirodyti šiemet.
.
