Klubas „Prie arbatos“ kviečia diskutuoti, kaip teatras mato šiandieną

Sostinės "Menų spaustuvės" Infoteka jau trečią sezoną rengia susitikimus su scenos menininkais ir diskusijas improvizuotame klube „Prie arbatos“. Knygų ir vaizdo įrašų apsuptyje, jaukiai apšviesti prie stalo su staltiese ir arbata žmonės, neabejingi teatrui, renkasi išsiaiškinti jiems svarbių dalykų.

Režisierius R. Atkočiūnas pirmadienį diskutuos "Menų spaustuvės" klube „Prie arbatos“.<br>D. Matvejevas
Režisierius R. Atkočiūnas pirmadienį diskutuos "Menų spaustuvės" klube „Prie arbatos“.<br>D. Matvejevas
Daugiau nuotraukų (1)

Justina Jurgaitytė

May 20, 2013, 10:49 AM, atnaujinta Mar 6, 2018, 12:58 PM

Tarp šiemečių klubo „Prie arbatos“ klausimų būta: „Kam šiandien reikalinga „Katedra“? „Kam gieda/kaukia „Sirenos“? „Nuo ko teatras piktas?“ Kalbėtasi apie teatrą vaikams ir apie tai, kodėl „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimams nerasta moterų, apie neištaisomus biurokratinius nominavimo keblumus.

Ar ką nors keičia šie pokalbiai? Nebent tik mūsų pačių bendravimo ypatumus. Aktoriai ne viename interviu stebisi, kad po spektaklių per užsienio gastroles į užkulisius ateina nemažai žiūrovų padėkoti ir pasikalbėti, o Lietuvoje tai vis dar netampa įpročiu.

Menininkams smalsu pažinti savo žiūrovus, žiūrovams irgi rūpi pasiekti „gyvą“ menininką. KlubasPrie arbatos“ stengiasi suteikti tokį ryšį ir lopyti bendravimo spragas.

Tačiau inercija dažnai nugali: auditorija išklauso kalbančiųjų, pasigirsta vienas kitas klausimas, o kai pokalbis baigiamas, visi išsiskirsto grupelėmis aptarinėti vakaro temos atskirai. Kodėl nelieka visi kartu? Tą klausimą irgi vertėtų kada nors aptarti.

O kol kas pirmadienį, gegužės 20 d., 18 val. uždarydamas šį sezoną klubasPrie arbatos“ kviečia pasikalbėti apie teatrą, kuris vadinamas socialiniu ir veržiasi nenutolti nuo aktualijų. Juk per pastaruosius sezonus lietuvių teatras bando susigrąžinti visuomenės veidrodžio ir teisėjo vaidmenį, buvusį tokį reikšmingą XX a. devintajame dešimtmetyje.

Vienas po kito kuriami socialines problemas atspindintys spektakliai – „Hanana, kelkis ir eik“ Panevėžio Juozo Miltinio teatre, „Visuomenės priešas“, „Raudoni batraiščiai“, „Medžioklės scenos“ Nacionaliniame dramos teatre, „Ribos“ "Menų spaustuvėje".  Netgi antikinė Euripido tragedija statoma kaip šių dienų atspindys – ar ne taip yra Gintaro Varno „Bakchantėse“? Vis daugiau dekoracijose atsiranda tikrų baldų ir buities rakandų, vaizdo technikos ir tikrų garsų.

„Kai visuomenė susvetimėja su savo valstybe, kai viešoji sfera paskandinama ilguose ceremonialuose ir prarandama galimybė natūraliai, laisvai analizuoti kasdienybę, (...) teatras gali atrasti savyje galią, kad nuplėštų socialines kaukes, o tada žiūrovai krūpteli, scenoje atpažinę savo visuomenės veidą, išėstą korupcijos raupų, kamuojamą skurdo, žiaurų, plėšrų, iškrypėlišką“,- rašė teatrologas Edgaras Klivis tekste „Visuomenės priešas: teatras kaip viešoji sfera“ ("Kultūros barai", 2013 m. Nr. 3).

Koks vis dėlto yra šiandieninis lietuvių socialinis teatras? Ar jis tapo šalies viešąja erdve, kurioje galime per aktorius išsisakyti ir apsivalyti, ar vis dėlto ten tik rituališkai apsilankome vertindami vien meną, grįžtame namo prie televizijos ir interneto?

Apie tai klube „Prie arbatos“ bandys pasikalbėti teatrologas E. Klivis ir režisierius Rolandas Atkočiūnas, neseniai Nacionaliniame dramos teatre pastatęs spektaklį „Medžioklės scenos“. Pokalbį ves teatro kritikas Vaidas Jauniškis.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.