Tikras lietus baugino, o dirbtinis – viliojo

„Gyvenime daugėja virtualaus pasaulio taisyklių”, – penktadienį svarstau nagrinėdamas artėjančios Kultūros nakties programą. – Šio chaoso neaprėpsi, nors internete pagundų pasiūla ir didesnė.”

Klounų duetas iš Čilės eismą reguliavo taip nesėkmingai, kad iš įpykusių vairuotojų sulaukė nepadorių gestų.<br>R. Danisevičius
Klounų duetas iš Čilės eismą reguliavo taip nesėkmingai, kad iš įpykusių vairuotojų sulaukė nepadorių gestų.<br>R. Danisevičius
Daugiau nuotraukų (1)

Ramūnas Gerbutavičius

Jul 8, 2013, 6:00 AM, atnaujinta Mar 4, 2018, 8:26 PM

Ne tik Lietuvoje populiariausių kultūrinių švenčių rengėjai įkvėpimo, regis, semiasi iš virtualaus tinklo, kuris, aišku, kažkokią sistemą turi, tačiau paprastam lankytojui ji neįkandama. Svarbiausia, kad naršytum. Kitaip tariant, alų midų gertum, bet nieko burnoj neturėtum.

„Jei Kultūros nakties programa man ką nors ir primena, tai pirmiausia tėvo pirštą”, – prieinu prie išvados. Kai vaikystėje būdavau tokios geros nuotaikos, kad juokdavausi, atrodytų, iš nieko, tėvas iškeldavo smilių ir aš kvatodavausi dar labiau.

Tėvo smilius kiek pašiepiamai kviesdavo juoktis, o Kultūros nakties programos pirštas tiesiog ragina palikti namų tvirtovę ir naktinėti sostinės gatvėse – alų midų gerti, nieko burnoj neturėti.

Tad spjaunu į programą ir neriu į Gedimino prospektą žinodamas, kad miestas tikrai ras ką pasiūlyti.

Skepetaitė virto bilietu

Žengiu prospektu su pirmaisiais vakarinėtojais. Ne meno ieškom, o žvilgčiojam į dangų, kuris iš žydro virsta purpuriniu.

Žmonės iš krepšių traukia plastikinius apsiaustus, skėčius.

Matau, kaip tolumoje, prie Nacionalinio dramos teatro, moteris po skėčiu moja baltu daiktu, primenančiu skepetaitę.

Artėju. Skepetaitė virsta popieriniu bilietu, kuris netrukus atsiduria mano rankose. Tai nemokamas bilietas į kompozitorės Justės Janulytės muzikinį spektaklį „Smėlio laikrodžiai”. Kvietimus reikėjo pasiimti iš anksto, todėl džiaugiuosi stebuklu, skepetaitę pavertusiu bilietu.

Įsmunku į teatrą. Publika kitokia nei įprastai. Šortai, marškinėliai. Užgesus šviesoms pasigirsta dirbtinis kosčiojimas, nuvilnijantis per visą salę. Jaunuoliai linksminasi. Netrukus jie klegėdami palieka salę. Per dešimt minučių perprato valandos trukmės violončelių monotoniją?

„Menas ir pinigai vis dėlto nesuderinami”, – pagaunu save svarstantį scenoje mirgant keturiems smėlio laikrodžiams. Jei pasirodymas nemokamas, esi visiškai laisvas tiek protestuoti kojomis, tiek reikšti savo nuomonę.

Jei už spektaklį sumoki šimtą litų, didelė tikimybė, kad sulauksi jo pabaigos ir kad jis tau patiks. Jei sumokėsi du šimtus, greičiausiai patiks dar labiau.

„J. Janulytės „Smėlio laikrodžių” muzikinės dalies namie neklausyčiau, bet pažiūrėti viso kūrinio nueičiau darsyk”, – pagalvoju išsprūdęs į prospektą.

W.A.Mozartui pritarė kovai

„Kultūros naktis baigėsi tik prasidėjusi”, – liūdnai ištaria po stogeliu pasislėpusi moteris, žvelgdama į purpurinę liūtį. Išsiskleidžiu skėtį ir patraukiu Lukiškių aikštės link. Pakeliui pro vieno baro langą pastebiu prie bokalo snūduriuojantį vyrą. Jam šventė tikrai baigėsi.

„Fortepijoninės muzikos nakties pirmosios dalies nedrįsome pradėti Ludwigo van Beethoweno „Audra”. Jau užtenka mums tų audrų”, – nuo scenos praneša projekto „Juodais baltais” vedėja, vildamasi, kad antroje dalyje skambėsiantys Wolfgango Amadeaus Mozarto fortepijoniniai koncertai išvaikys lietų.

Žaismingiems austrų genijaus garsams pritaria vis rečiau žemę pasiekiantys lašai, vis įnirtingiau įsismarkaujantis medžių viršūnes nusėdusių kovų choras ir kažkurio filosofo šiuolaikinėmis bažnyčiomis pavadintų automobilių signalizacija.

„Kažin kaip reaguotų XVIII amžiaus klausytojai, išgirdę šį čaižų pritariamąjį instrumentą? Išsilakstytų kaip mes nuo lietaus?” – klausiu savęs už nugaros palikdamas pilnėjančioje aikštėje tylančius muzikos garsus.

Klounai kėlė eismo chaosą

Iš tolo matau, kad Gedimino prospekto ir Vilniaus gatvės sankryžoje būriuojasi žmonės. Gal čia įvykis koks nors?

Eismą reguliuoja du klounai. Jiems sekasi nekaip, nes automobilių spūstis tik didėja. Nenuostabu. Kai pro šalį važiuoja greitosios pagalbos automobilis, klounas krinta po stovinčios mašinos ratais, vieną koją užmeta ant variklio gaubto. Vaidina partrenktą rodydamas gydytojams, kad jie vežtų į ligoninę.

Kitas tuo metu už rankos veda per perėją pėsčiąjį. Kiek įmanoma lėčiau. Girdėti spūstyje įstrigusių savo bažnyčias pabalnojusių nekantriųjų maldininkų varpų garsai.

Prisistato apsauginiai. Klounams tai dar viena proga pasišaipyti, o Kultūros nakties rengėjams tenka uoliesiems pareigūnams įrodinėti, kad sumaištį sankryžoje sukėlė ne chuliganai, o menininkai.

Klounų trupė iš Čilės „Su-seso taladro”, mėgstanti socialines provokacijas, ir Vilniuje pasiekė tikslą – vienus suerzino, kitiems suteikė džiugių akimirkų.

Eilė prie muziejaus

Braudamasis per sausakimšą Vilniaus gatvę staiga išvystu ilgą žmonių eilę, aplink kurią laksto mergina, o ją filmuoja vyras su kamera. Mergina rusiškai spygauja: „Štai čia eilė. Ilga eilė. Nepatikėsite, bet šimtai žmonių nori patekti į muziejų. Į paprasčiausią muziejų, kuriame kabo paveikslai. Neįtikėtina!”

Rusų žurnalistė trykšta optimizmu, o aš gūžčioju pečiais, nes žinau, kad eilė prie Radvilų rūmų muziejaus išsirikiuoja tik kartą per metus. Kitais savaitgaliais vilniečių į juos varu nenuvarysi. Bet tebūnie – tegul rusai mano, kad lietuviai ne tik Nidos smėlyje aukso randa.

Kyla pagunda atsistoti į eilę ir su kitais dėl meno pakvaišusiais tautiečiais patekti į rusų žurnalistų antrąjį dublį, bet nusprendžiu parodą apžiūrėti po kelių dienų, kai muziejus bus tuščias.

Prie Šv.Kotrynos bažnyčios prisiglaudusi siena mirguliuoja, į ją žiūri būrelis naktinėtojų.

Priartėjęs suprantu, kad rodo filmus. Dokumentinius. Iš tos epochos, kuriai vieni jaučia ilgesį, kiti pasibjaurėjimą.

Iš pirmų pamatytų kadrų suprantu, kad tai Gedimino Skvarnavičiaus dokumentiniai feljetonai. Užsikabinu. Ir ilgam. Nors šio nepaprastu humoro jausmu apdovanoto dokumentininko apybraižų esu matęs ir anksčiau.

Su keliomis dešimtimis naktinėtojų kikenu stebėdamas, kaip LDK pilys lyginamos su paežerėse sudygusiomis sovietinių viršūnėlių pilaitėmis, kaip batų pardavėja šmaikščiu balsu pašiepia fabrikus, dvidešimt metų gaminančius vienodus pusbačius, kaip drabužių pardavėja vyrišką paltą, kurį vos gali pakelti, apibūdina pribloškiama fraze: „Ypač madingas, bet neturi paklausos.”

„Kodėl dabarties televizijose beveik neliko žaismingumo, skvarbaus humoro jausmo, švelnios ironijos? Jei juokauja, tai ciniškai? Jei ironizuoja, tai lyg operuotų kirviu? Jei kritikuoja, tai spiegia lyg skerdžiami?” – retorinių klausimų kupina galva įžengiu į Vokiečių gatvę.

Koliaže ieškojo savęs

Mėgaudamasis klegesiu, šalia žingsniuojančių naktinėtojų įspūdžių nuoskilomis, lauko kavinėse sėdinčiųjų pasakojimų nuogirdomis atsiremiu į Mindaugą, kabantį ant Rotušės sienos.

Lietuvos karaliaus portretas sudarytas iš daugybės nuotraukyčių. Jose – žmonės, vardu Mindaugas. Tai fotografų Ramūno Danisevičiaus ir Irmanto Gelūno fotokoliažas. „Netvarka. Kodėl nėra kopėčių? Gal iš arčiau apžiūrėjęs ir save rasčiau tarp tų visų Mindaugų?” – šypsosi vyriškis.

Kol jis ieško savo portreto, kiti vorele traukia į Rotušę apžiūrėti armėno Arno Kuro parodos arba trypia į taktą su aikštėje šokančiomis flamenko šokėjomis.

Kirtęs Rotušės aikštę nejučiomis, lyg priešindamasis minios jausmui, pasuku į apytuštę Savičiaus gatvę. Pamatau būrelį žmonių, lendančių pro vartelius. Ir aš iš paskos – mėgstu čia įsikūrusius M. K. Čiurlionio namus.

Prie durų į vieną kambarių moteris man į rankas įbruka 3D akinius. Žiūriu 3 minučių trukmės filmuką, kuriame iš nieko užauga Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslas „Rex”. Greitai sprunku laukan.

„Nemėgstu tokių filmų. Žiūrėdamas į dvimatį M. K. Čiurlionio paveikslo originalą Kaune aš jį mačiau visai kitokį. Kur kas geresnį, paveikesnį.

3D technologijos kėsinasi į mano vaizduotę, tyčiojasi iš erdvinio mąstymo ir matymo. Bet tiek to. Jei žmonėms to reikia, tebūnie. Juolab kad „Rex” niekada nelaikiau geriausiu M. K. Čiurlionio darbu”, – svarstau artėdamas prie Dailės akademijos.

Menas sudrėkina rūbus

Žmonėms daug ko reikia. Štai prieš kelias valandas jie po stogeliais slapstėsi nuo tikros vasariškos liūties, o Akademijos senųjų rūmų kiemelyje patys lenda po dirbtinai purškiamu lietumi.

Kai kurie prancūzų menininko Pierre’o Ardouvino fontanuose maudosi net be skėčių. Susigundau ir aš. Įlendu sausas, išlendu šlapias. Kas sakė, kad šiuolaikinis menas žmoguje nieko nekeičia? Bent sudrėkina tai jau tikrai. Patyriau savo kailiu.

Į pradinį tašką grįždamas Gedimino prospektu dar stabteliu prie girtutėlio paauglio, kėpsančio ant suoliuko su alaus buteliu rankoje. Prisimenu, kad naktinėjimo pradžioje buvau nusileidęs į požeminį garažą. Ten mačiau šiukšlių krūvelę, prie kurios gulėjo užrašas „Susirink šiukšles menininko čia nevaizdavęs.”

Netikėtai prisėlinęs valytojas, primenantis požemių valdovą, jau kėsinosi į tas šiukšles, bet perskaitęs užrašą numojo ranka ir nuėjo šalin. Palikau ir aš tą paauglį kėpsoti. Kas žino, gal tai buvo meno kūrinys?

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.