Programos sumanytojas – verslininkas Darius Žakaitis, jos kūrėjai – Vilniuje ir Briuselyje veikusios galerijos „Tulips & Roses” savininkai Jonas Žakaitis ir Aurimė Aleksandravičiūtė.
Prieš keletą mėnesių centro „Rupert” vadovu tapo iš Galisijos kilęs 48 metų J. de Nievesas. Keliauti mėgstantis ispanų kuratorius šio centro edukacijos ir rezidencijų programą šiuo metu pristato ne tik įvairiuose Lietuvos miestuose, bet ir kaimyninėse šalyse.
– Kodėl nusprendėte dirbti ne Londone ar Berlyne, o tokiame nedideliame mieste kaip Vilnius? – paklausiau J. de Nieveso.
– Internete radau pasiūlymą kandidatuoti į „Rupert” vadovo vietą. Susigundžiau, nes man labai patiko centro veiklos principas – naujoviška edukacijos ir meno jungtis.
Vilnius nėra toks jau mažas – tai normali Europos šalies sostinė. Šiuolaikinio meno institucijų čia gerokai mažiau negu Londone, Paryžiuje, Madride, bet pasižvalgęs po Vilnių supratau, kad pats meno gyvenimas – gana aktyvus. Nors mastelis gerokai mažesnis, Vilniaus meno scena iš tiesų yra labai įdomi.
– Kas jums labiausiai patiko – miestas, menininkai, jų darbai, konkrečios parodos?
– Žmonės, kurie sugeba įdomiai mąstyti. Visai nesvarbu, ar tai menininkai, ar filosofai. Nesvarbu ir tai, kokiomis priemonėmis jie kuria – tapo, suka filmus, daro instaliacijas, rašo.
Vilniuje radau mąstančių ir kūrybingų žmonių bendruomenę. Žinoma, aš daugiausia bendravau su jaunimu. Juk jis – pagrindinė centro „Rupert” auditorija, nors programose gali dalyvauti ir vyresni menininkai.
– Susitikime Šiuolaikinio meno centre Vilniuje pabrėžėte, kad svarbiausias meno uždavinys – paveikti, pakeisti visuomenę. Ar iš tiesų tikite, kad tai įmanoma?
– Žinau, kad tai įmanoma. Esu įsitikinęs, kad ir lietuvių kūrėjams tai tikrai nėra neįmanoma misija. Nuo seniausių laikų menininkai padėdavo visuomenei augti, nes būtent jie įpina į socialinį audinį naujausių, paveikiausių idėjų.
– Pristatydamas centrą „Rupert” sakėte, kad jame reziduojančių menininkų pagrindinė užduotis nebus sukurti meno darbą. Svarbiausia – bendras idėjinis protų šturmas. Kaip tokiu atveju savo veiklos rezultatais dalysitės su miesto visuomene? Juk tai vienas „Rupert” prioritetų.
– Meno kūrinys – tai idėjos padarinys, rezultatas. Jis – kūrybos proceso pabaiga, o ne išeities taškas. Mes akcentuosime mąstymo ir savitų idėjų plėtojimo svarbą, o ne skatinsime pas mus atvykusius menininkus sukurti kuo daugiau filmų, paveikslų, instaliacijų.
Vis dėlto centre „Rupert” numatyta ir parodinė erdvė, kurioje bus galima rodyti per tą laiką sukurtus kūrinius.
Kadangi bendradarbiaujame su Šiuolaikinio meno centru ir kai kuriomis Vilniaus galerijomis, mūsų rezidentai ir ten galės rengti parodas.
– Ką tik baigėsi paraiškų priėmimas pirmajam rezidencijų sezonui, kuris prasidės šį rudenį. Kaip atsirinksite menininkus?
– Mes norėtume pakviesti žmones apmąstyti iššūkių, kuriuos mums siūlo XXI amžius. Menas visuomet turi būti labai glaudžiai susijęs su tuo laiku, kuriame gyvename.
Tai nereiškia, kad esame nusiteikę prieš tuos menininkus, kurie linkę šiandien tapyti taip, kaip buvo tapoma prieš daugelį amžių. Kiekvienas gali daryti tai, kas jam atrodo svarbu.
Tačiau mūsų institucija orientuojasi į kitas vertybes. Bandome sukurti tokį švietimo modelį, kuris padėtų menininkams pajusti savojo laiko pulsą, rasti savo vietą sudėtingame šių dienų pasaulyje.
Stengsimės pritaikyti naujausias švietimo metodikas. Juk būtų negerai, jei šių laikų universitete būtų dėstoma kaip XIX a. Kita vertus, prireikia nemažai laiko, kol akademijose ar universitetuose kas nors iš esmės pasikeičia.
Todėl ir kuriami tokie centrai kaip „Rupert”, kurie gali tapti naujausių meno ir švietimo idėjų išbandymo poligonais.
Pagaliau reikia įsisąmoninti, kad menas – tokia pat disciplina kaip ir bet kuri kita. Būna gerų ir blogų gydytojų, yra gerų ir blogų menininkų.
Mėginsime suteikti galimybę menininkams kilstelėti savo profesinę kvalifikaciją, susimąstyti apie tuos dalykus, kurie vyksta šiandien. Net jeigu tai dar sunku išreikšti žodžiais, vizualusis menas gali visa tai apmąstyti ir atspindėti.
– Tačiau dauguma žmonių įsitikinę, kad menininkai privalo visą dieną sunkiai dirbti savo dirbtuvėse. Tik vakarais, laisvalaikiu dalytis idėjomis, aptarinėti sumanymus. Jūs tą laisvalaikio veiklą laikote pačia svarbiausia?
– Viskas turi vykti tuo pat metu. Aš nenusiteikęs prieš žmones, kurie kuria meno objektus. Nors, mano manymu, geriausi kūriniai visuomet tiesiogiai susiję su šių dienų problemomis, situacijomis, paradoksais.
Tačiau aš nesu diktatorius. Kiekvienas „Rupert” centro rezidentas galės daryti tai, kas jam atrodo svarbu. Mes tik parodysime, kaip menininkai gali atspindėti aktualias šių laikų problemas savo darbuose.
Labai svarbu, kad jie suformuotų savitą požiūrį ir aiškią pilietinę poziciją, pagrįstą asmenine atsakomybe. Tik tuomet jų sukurti darbai bus ko nors verti.
– Gal jau numatomas koks nors „Rupert” meninis projektas, kuriame dalyvautų Vilniaus bendruomenė?
– Taip, aš pakviečiau ispanų menininką Josepą Marią Martiną įgyvendinti įdomaus projekto Valakampiuose esančiuose Tremtinių namuose. Jie visai netoli nuo centro „Rupert”.
Tuose globos namuose gyvena pensinio amžiaus žmonės, kurie sovietmečiu buvo ištremti iš Lietuvos į Sibirą. Vieni tremtiniai sugrįžo į Lietuvą iš karto po tremties, kiti – prieš dvidešimt metų, o kai kurie – visai neseniai. Pastarųjų dažniausiai jau niekas čia nelaukė.
Kol kas menininkas kalbasi su seneliais ir bando nuspręsti, koks projektas suteiktų jiems daugiausia džiaugsmo ir naudos. Jau dabar aišku, kad Tremtinių namų gyventojams labiausiai trūksta sodo. Visi jie kada nors yra turėję puikų sodą. Galbūt meninio projekto pagrindu taps gamtos idėja – sodas ar gėlių darželis.
Kita vertus, gal įgyvendinant projektą paaiškės, kad dar labiau nei sodo jiems reikėtų baro ar kavinės, kur būtų smagu susirinkti, pabendrauti. O gal jie norės kambariuose turėti kompiuterius, kad galėtų bendrauti su draugais ar giminėmis? Mes siekiame juos išklausyti ir tik tuomet pabandyti ką nors sukurti. Šio projekto esmė – išklausyti ir veikti.
Į projektus įtrauks vilniečių bendruomenę
Ispanijos meno istorikas ir kuratorius J. de Nievesas Vilniaus meno ir edukacijos centrui „Rupert” vadovauja nuo gegužės mėnesio.
J. de Nievesas gimė Šiaurės Vakarų Ispanijos uostamiestyje La Korunjoje. Studijavo modernaus ir šiuolaikinio meno istoriją Santjago de Kompostelos universitete.
Per daugiau nei 20 metų trunkančią kuratoriaus karjerą J. de Nievesas dirbo kuratoriumi Santjago de Kompostelos šiuolaikinio meno centre, o 2005-2009 m. vadovavo meno centrui „Espai d’Art Contemporani de Castell (EACC)”.
J. de Nievesas yra kuravęs tokių menininkų kaip D. Burenas, M. Ventura, A. Vergara, J. Knightas parodas. Kuratorius dėstė Santjago de Kompostelos universitete ir nusprendė savo ateitį susieti su naujovišku meno mokymu.
„Rupert” edukacijos programa Vilniuje skirta jauniems menininkams, rašytojams, architektams, filosofams, kuratoriams, mokslininkams iš Lietuvos ir viso pasaulio. Beveik tris mėnesius trunkančių rezidencijų programoje dalyvaujantys kūrėjai gali įgyvendinti savo meninį projektą ir jį pristatyti visuomenei.
Rezidentai idėjų turėtų semtis iš unikalaus Vilniaus konteksto, o į savo projektus įtraukti Vilniaus bendruomenę. Vilniečiai galės lankytis centre atvirų studijų metu, taip pat dalyvauti rezidentų vedamose laboratorijose.
„Rupert” parodų erdvėje vyks meno laboratorijos ir atviros paskaitos, bus rodomos netradicinės šiuolaikinio meno parodos, filmai.
