Gaila prarasto laiko
„Parodoje pamačiau net tokių savo darbų, kurių visai neprisimenu. Ar tikrai aš juos nutapiau?” – žvalgydamasi po ekspoziciją juokais klausė G. Petrova.
Tuo metu S. Džiaukštui tarsi gaila to laiko, kurį prarado dėl įvairiausių sovietmečio suvaržymų, kai tekdavo tapyti ideologiškai teisingus darbus, o ir plastikos atžvilgiu būdavo pavojinga pasirodyti pernelyg moderniam.
„Draugavome su dailininkų Surgailių, Švažų, Valių šeimomis. Daugelio jų jau nebėra, tad tie mūsų kūriniai – istorija. Abejoju, ar kam nors bus įdomūs ir mano darbai, juk jų forma pasenusi. Mūsų kartą net sunku pavadinti profesionaliais dailininkais, nes Dailės institute mus nelabai ko išmokė. Pokario metais dėstytojai prisibijodavo kalbėti apie formos dalykus. Juk galėjo ir į Sibirą išvežti”, – prisimena tapytojas.
Eskizai – įspūdingi
Įdomiausių sovietmečio kūrėjų retrospektyvų ciklas, kurį pradėjo Džiaukštų šeimos paroda, – Dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio sumanymas.
Daugelį metų vieną Taikomosios dailės muziejaus aukštą užėmė Valdovų rūmų eksponatai, o dabar čia planuojama įrengti nuolatinę taikomosios dailės ekspoziciją.
Tačiau kai dėl finansinių ir organizacinių priežasčių darbai užtruko, atsirado solidžių retrospektyvų idėja.
„Labai prašau atkreipti dėmesį į S. Džiaukšto eskizus ir piešinius. Tai kažkas nepaprasta”, – vienu įdomiausių parodos atradimų džiaugėsi R. Budrys.
Jis buvo įsitikinęs, kad didžiulėse Taikomosios dailės muziejaus erdvėse bus galima parodyti visus geriausius Džiaukštų darbus, tačiau iš atrinktų kūrinių sutilpo vos pusė.
„O kiek studijoje dar S. Džiaukšto pradėtų ir nebaigtų darbų”, – dailininko kūrybingumu stebėjosi R. Budrys.
Jam antrino ir parodos kuratorė Nijolė Nevčesauskienė, kurią nustebino S. Džiaukšto noras nuolat tobulinti net ir prieš daugelį metų sukurtus, bet iš dirbtuvės neiškeliavusius paveikslus.
Ne tik iš dirbtuvės, bet ir iš kelių Lietuvos muziejų atrinkusi darbus menotyrininkė pristatė žiūrovams meniškai vertingiausių ir šiems tapytojams būdingiausių kūrinių rinkinį.
Piešiniai – viešai nerodyti
Parodoje, kurią sudaro dvi atskiros retrospektyvos, galima pamatyti 50 S. Džiaukšto tapybos darbų ir 77 G. Petrovos paveikslus.
Ekspoziciją papildo labai įdomi fotografijų kolekcija ir dar niekada viešai nerodyti piešiniai bei eskizai.
„Dailininkas sovietmečiu kūrė ne tik oficiozinius darbus, kuriuos rodė daugumoje to meto parodų, bet turėjo ir kitokių kūrinių, tarsi kokį slaptą bandymų poligoną. Jam priklausytų ir čia rodomi eskizai, kurių yra šimtai ar net tūkstančiai, tačiau menininkas labai nenoriai leido juos eksponuoti. Iš žurnalų ir laikraščių iškarpų jis sukūrė meistriškus piešinius ir įspūdingas spalvines kompozicijas”, – atradimu džiaugėsi parodos kuratorė.
N. Nevčesauskienės manymu, S. Džiaukšto darbai ir šiandien neprarado savo vertės. Tai liudija ir iš Rokiškio krašto muziejaus paskolintas itin solidaus formato „Didysis karo dievas”.
Tikras gyvenimas – pajūryje
„Geriausia – ne parodos atidarymas. Daug geriau dirbti studijoje: ką nors sugalvoti, klijuoti koliažą. O paroda – jau finalas, net truputį liūdna darosi”, – nesureikšmino savo retrospektyvos ir G. Petrova.
Paklausta apie ją išgarsinusių paveikslų su plekšnėmis atsiradimą dailininkė sakė, kad sovietmečiu mėgo piešti žvejų kaimeliuose, net jei tam tekdavo susiorganizuoti specialius leidimus iš pasieniečių.
„Man patiko stebėti, kaip dirba ir kaip gražiai bendrauja žvejai. Tai buvo visai kitoks gyvenimas nei Vilniuje. Juk tais laikais būdavo nemažai įvairiausių nemalonių nacionalistinių proveržių. Jie paliesdavo ir mane, nes aš – nelietuvė”, – prisimena G. Petrova.
Tapytoja niekada nesijautė gyvenanti savo vyro šlovės šešėlyje, tačiau ir menotyrininkai, ir parodų kuratoriai daugiausia dėmesio skirdavo S. Džiaukšto paveikslams. Tik pastarąjį dešimtmetį padidėjęs dėmesys moterų kūrybai paskatino atidžiau pažvelgti ir į G. Petrovos darbus.
„Geriausiuose savo darbuose menininkė pasiekia ne tik tapybinę, bet ir filosofinę įtaigą – kai vienas kūrinys tampa viso laikotarpio metafora”, – įsitikinusi dailėtyrininkė Laima Kreivytė.
Ji 1969 metais G. Petrovos sukurtas „Moteris, valančias žuvis” (1969 m.) atrinko Vienos moderniojo meno muziejuje vykusiai parodai.
Atgyja vaikystės atsiminimai
„Moterys nemėgsta politikos, o mano darbai jos pilni. Buvo teigiama, kad Sovietų Sąjunga – taikos garantas, o amerikiečiai – agresoriai. Nors buvo ir Vengrija, ir Afganistanas. Mane tai labai nervino, todėl ir tapiau tuos paveikslus karo temomis.
Juose – lyg ir amerikiečiai, nors iš tiesų jie skirti visiems agresoriams. Lietuvos komunistų partijos vadukai, matyt, kažką įtardavo, nes vis neleisdavo rodyti jų parodose”, – kalbėjo S. Džiaukštas, paklaustas, ar, jo manymu, vienoje dirbtuvėje kuriančių menininkų darbai gali šiek tiek supanašėti.
Dailininkas pasakojo, kad karo tema jį lydi nuo pat vaikystės. Kai S. Džiaukštas mokėsi Švenčionių gimnazijoje, visi lietuviukai ten buvo aršūs nacionalistai. Mat lenkų užimtame Vilniaus krašte jiems teko mokytis lenkiškai, nors nė vieno žodžio ta kalba nemokėjo.
„Klasėse būdavo apie 40 žmonių ir vos vienas, daugiausia trys, lenkiukai. Dar grasindavo, kad jei per pertrauką lietuviškai kalbėsime, tai teks du grašius mokėti. Tai nemaži pinigai, nes porcija ledų kainavo 5 grašius. Nuo tada liko tas mano noras kovoti”, – prisiminė S. Džiaukštas.
Baigė tą pačią mokymo įstaigą
S. Džiaukštas gimė 1928 m. Mikalavos vienkiemyje Švenčionių rajone. 1948–1954 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute (dabar – Dailės akademija) studijavo tapybą. Jo dėstytojai – žinomi dailininkai A. Gudaitis, A. Petrulis, B. Uogintas.
Nuo 1957 m. intensyviai kuria, dalyvauja parodose. Surengė keturias personalines parodas.
S. Džiaukšto kūryba visada buvo vertinama už lakonišką ir konstruktyvią kompoziciją, kolorito skambumą, stambiaplanes figūras, politines aktualijas savitai perteikiančias temas.
G. Petrova-Džiaukštienė gimė 1927 m. Astrachanėje (Rusija). 1954 m. Vilniaus valstybiniame dailės institute baigė tapybos studijas. Parodose dalyvauja nuo 1954 m.
Vienas šioje parodoje rodomų G. Petrovos-Džiaukštienės kūrinių – paveikslas „Moterys, valančios žuvis” (1969 m.) – prieš porą metų eksponuotas Vienos moderniojo meno muziejuje (Austrija) surengtoje parodoje „Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene”.
