Artėjant „Mūsų klasės“ premjerai kalbėjomės Nacionalinio dramos teatro scenoje po grėsmingai pasvirusiomis repetuojamo spektaklio lubomis.
- Kaip atsirado dekoracijos sumanymas? - paklausiau 40-metės Y.Ross.
- Viename pjesės epizode rašoma, kaip atėję sovietai iš Katalikų namų padaro kino teatrą „Aurora“. Mes su Mariumi Jacovskiu ir kūrėme aktų salę, viešą erdvę, kurioje keičiasi ideologija. Griuvėsiai, kurie dar tvirtai laikosi. Juose įstringa sielos. Manau, Lietuvoje šitas XX a. epas ypač gerai suprantamas.
Kai 2008 metais Berlyno „Volksbuehne“ stačiau „Makbetą“, daug kalbėjomės su aktoriais, aiškinomės savo požiūrį į praeitį. Kiekvienas turi įdomių istorijų apie tėvus, senelius. Tai gyva, trapu.
Tik po kelių mėnesių bendravimo po truputį išlindo toks motyvas: kiekvieno šeimoje buvo esesininkas. Viskas suvokiama, atvirai kalbama, žmonės prisipažino, atsiprašė. Oficialiai.
Bet kaip neoficialiai su tuo gyventi? Vokiečių aktorių požiūris į savo gimines labai skirtingi. Yra tokių, kurie saugo senelių paliktas uniformas. Saugo medalius.
Todėl dar nuo darbo Berlyne pradėjau galvoti apie istorijos liudininkus. Dabar dar yra žmonių, kurie gali mums papasakoti, ką patys prisimena. O kai žmonės gyvai pasakoja, jie skirtingai prisimena tą patį įvykį.
Ir pjesėje „Mūsų klasė“ kiekvienas iš dešimties bendraklasių turi savo nuomonę, savo variantą.
- Karo, pokario įvykiai, apie kuriuos bendraklasiai kalbasi, vyksta ne tuo metu. Jie seniai išgyveno tai ir kiekvienas turi savo mitą?
- Būtent! Man tai pirmiausia mirusi klasė. Kiekvienas personažas turi gimimo ir mirties datas.
Labai svarbi tema, kurią T.Slobodzianekas puikiai perteikė, – draugystė. Pjesėje veikia dešimt žmonių, kurie draugauja nuo vaikystės iki pat mirties.
- Arba ne draugauja, bet vis tiek susiduria: kovoja, naikina vienas kitą, nesvarbu, kokie laikai?
- Jie tikrai draugauja. Tai dešimt žmonių, kurie užaugo mažame miestelyje. Vienas kitą įsimyli, prievartauja, išduoda, toliau gyvena, geria kavą ir prisimena. Per tą draugystę matome, kaip veikia ideologija, istorija, aplinkybės. Pjesė provokuoja pasižiūrėti į save.
Su aktoriais, kurie vaidins šitame spektaklyje, bendraujame ir ruošiamės jau ištisus metus. Per pirmą susitikimą iškart pasakiau: „Galvokime apie draugystę, galvokime, kaip mes bendraujame.“
Man akivaizdu, kad Lietuvoje žmonėms sunku bendrauti. Laikoma, kad nepadoru kalbėti apie save. Todėl stiprūs žmonės daug slegiančių jausmų išgyvena tylomis.
O ką reiškia draugystė? Kad tu esi atsakingas už kitą žmogų ir ekstremalioje situacijoje draugas laukia tavo pagalbos. Bet negalime nuspėti, kaip mūsų kūnas ir protas veiks kilus pavojui. Yra instinktai, yra kova už būvį. Tai neprognozuojama, todėl ir teisti negalima. Dramaturgas nieko nesmerkia. „Mūsų klasėje“ nėra nei šviesių didvyrių, nei juodų blogiukų. Yra žmonės, kurie susiduria su aplinkybėmis.
- Sakėte, kad prieš pradėdama repeticijas su kiekvienu aktoriumi kalbėjotės atskirai?
- Visus dešimt bendraklasių vaidina jauni aktoriai. Paskutinę sceną pakviečiau suvaidinti vyresnius, kurie patys išgyveno sovietmetį, o karo atsiminimai – iš tėvų, senelių. Tada nėra nei melagystės, nei vaidinimo, nei pretetenzijos. Yra aktorius su savo požiūriu į praeitį. Dėl to reikėjo drąsiai ir asmeniškai tą medžiagą nagrinėti su kiekvienu aktoriumi.
- „Mūsų klasės“ Londone režisierius iranietis Bijanas Sheibani, užaugęs Liverpulyje, sakė, kad jam pjesės realijos priminė jo jaunystę ir draugystę su airiais, kaip jie vieni kitus pravardžiuodavo. O kur jūsų spektaklio veiksmo vieta?
- „Mūsų klasės“ Lenkija – kaip „Hamleto“ Danija. Scenoje tai gali būti ir Lenkija, ir Lietuva, ir Sirija.
- Įvykiai, apie kuriuos pasakojama „Mūsų klasėje“, labai konkretūs, skausmingi, žiaurūs. Kokio poveikio siekiate primindami kančias?
- Vasaros pradžioje visą mėnesį su aktoriais buvome kartu, bet nerepetavome tiesiogine prasme. Mes turėjome daug svečių ir klausėmės jų pasakojimų. Tai buvo žmonės, išgyvenę karą.
Žiūrėjome daug filmų, dokumentinių ir vaidybinių. Keliavome. Mane sukrėtė masinių žudynių vietos, apsuptos labai gražios gamtos.
Norėjau, kad pradėtume darbą nuo to paties taško. Juk visi skirtingai suprantame istoriją. Tas kelias savaites mes patys tapome bendraklasiai, kartu sėdėjome ir mokėmės istoriją. Dabar, kai dirbame jau scenoje, esame laisvi. Turime visus žinių lagaminus. Ir jaučiame atsakomybę už tai, ką darome.
Esu sutikusi žmonių, kurie negali kalbėti apie savo praeitį. Tai jų teisė, jų trauma. O su mumis keliavo 91 metų Fania Jocheles-Brancovskaja, ištrūkusi iš Vilniaus geto, vėliau buvusi partizanė. Penkias valandas ji su mumis vaikščiojo, nenorėjo nei gerti, nei prisėsti, nei daryti pertraukos. Sakė: "Toks mano gyvenimo tikslas, aš turiu papasakoti."
Tas žmogus žino, kodėl jis gyvena. Mes – nelabai. Gavome labai geros energijos iš žmonių, išgyvenusių panašius dalykus, apie kuriuos pasakojame spektaklyje.
Kai su aktoriais repetuojame, nuolat kalbu, kad mes neturime teisės vaidinti tragedijos. Mes to neišgyvenome. Tai mūsų požiūris į tuos personažus.
Aktorius aiškiai ir tiksliai, be jokių tragedijos ašarų rodo tam tikrą istorijos momentą. Atsiranda ir emocijos – tą akimirką, kai aktorius įlenda į personažą ir pabūna juo. Bet to neleidžiu daryti dažnai. Tu negali ten įšokti kas minutę. Tai skausminga ir pavojinga aktoriui. Žiūrovams tai, manau, irgi nenaudinga. Visas spektaklio laikas skirtas draugystei stebėti: kaip bendraklasiai bendrauja įvairiomis aplinkybėmis. Ir kaip aktoriai bendrauja.
- Režisierius saugo aktorių nuo pavojingų personažo emocijų? Man tai gražu.
- Personažo emocijos gali neigiamai veikti ir gyvenimą, ir profesiją, ir patį kūrinį. Sąžiningai ir atsakingai sukurtas spektaklis, man atrodo, turi būti šviesus. Durys tegu būna atidarytos.
Jeigu „Mūsų klasėje“ nertume į personažus ir per visą spektaklį gyventume jų tragedijomis, man tai būtų didžiulis melas. Aktorius spektaklyje turi būti įdomus kaip asmenybė. Lietuvos aktoriai nepaprastai talentingi. Kas tai lemia? Prigimtis? Istorija? Atmosfera?
Bet būti vien gabiam aktoriui neužtenka. Kodėl žmonės ateina į teatrą, kai yra televizija, kinas, užsienio kurortai? Kas traukia į salės tamsą? Žmonės nori būti kartu. Pabendrauti. O tam reikia kontakto.
Jau praėjo laikas, kai aktorius galėjo slėptis už personažo emocijų ir tragedijų. Svarbu, koks tu žmogus. „Mūsų klasė“ nėra spektaklis. Kaip tai įvardyti? Draugystė su žiūrovais? Kol siela neišsikalbėjusi, ji užstringa. Žiūrovai turėtų padėti toms sieloms iš čia ištrūkti.
Kūrybai pasirinko Lietuvos teatrą
Y.Ross būdama 17 metų su tėvais emigravo iš Rusijos į JAV. Ten įgijo televizijos režisierės profesiją, yra filmavusi TV laidas ir eksperimentinius filmus įvairiose šalyse.
Nufilmavusi 2001 m. rugsėjo 11-osios tragediją Niujorke apsisprendė nutraukti kūrybą ekrane ir įstojo į Yale'io universitetą studijuoti dramos režisūros. Tapo šio universiteto doktorante. Dėsto teatro disciplinas. Yra pastačiusi spektaklių JAV, Vokietijoje, Japonijoje, Pietų Korėjoje, Rusijoje.
Į Lietuvą režisierę pakvietė Oskaras Koršunovas. 2007 m. OKT/ Vilniaus miesto teatre Y.Ross sukūrė spektaklį pagal Lauros Sintijos Černiauskaitės pjesę „Liučė čiuožia“, OKT ir Nacionaliniame dramos teatre pastatė Elfriede‘s Jelinek „Bembilendą“.
Y.Ross spektakliai LNDT – Rainerio Wernerio Fassbinderio „Juodoji našlė“, Henriko Ibseno „Meistras Solnesas“, Arthuro Schnitzlerio „10 dialogų apie meilę“, Mikka Myllyaho „Chaosas“, Gabrielės Labanauskaitės „Raudoni batraiščiai“. Klaipėdos muzikiniame teatre Y.Ross režisavo Giacomo Puccini operas „Sesuo Andželika“ ir „Džianis Skikis“.
T.Slobodzianeko pjesė „Mūsų klasė“ parašyta 2008 m. ir pirmoji jos premjera 2009 m. įvyko Londono nacionaliniame teatre, vėliau JAV, Vengrijoje, Kanadoje ir tik 2010 m. Lenkijoje, kai dramaturgas tapo Varšuvos „Teatr na Woli“ vadovu. Į lietuvių kalbą „Mūsų klasę“ išvertė Rolandas Rastauskas.
Y.Ross žiniomis, visi „Mūsų klasės“ pastatymai būdavo mažosiose scenose ir panėšėjo į skaitymus. LNDT pirmasis parodys šią pjesę didžiojoje scenoje. Premjera rugsėjo 20 d.
