„Statyti A.Čechovą – tai diagnozuoti dabarties ligas, sielos podagras intonacijomis dirbant tarsi skalpeliais. Ryžtis aktoriams vaidinti A.Čechovą – tai tarsi gydytojams duoti Hipokrato priesaiką, nes kiekviena A.Čechovo dramaturgijos akimirka yra likimo metastazė. Deja, dažnai jo pjesių aistra, meilė, pavydas, neapykanta buvo vyniojami į intelektualius nutylėjimus ir minorinės elegijos rūką, pokalbius prie arbatos, kai gyvenimas praeina pro šalį. Bet visa tai – akademinė, o išties politinė cenzūra. Iš tiesų A.Čechovo pjesėse gyvenimas nepraeina pro šalį – jis atsiveria personažams bei žiūrovams visa savo meilės jėga ir egzistenciniu siaubu“, - mintimis apie statomą pjesę dalijosi O.Koršunovas, kartu su aktoriais mėginantis atrasti pačią A.Čechovo pjesės šerdį, dažnai paslepiamą po puošniais kostiumais, ištaiginga scenografija ar pakiliomis intonacijomis.
O.Koršunovo „Žuvėdra“ statoma laboratorinėje erdvėje – OKT studijoje, kurioje jau pastatyti spektakliai „Dugne“, „Paskutinė Krepo juosta“, pirmuosius žingsnius žengė „Hamletas“, „Miranda“. „Tai labai gera pjesė eksperimentuoti. Nuo pat pradžių ji buvo pasmerkta paieškoms. „Žuvėdroje“ tęsiame temas, kurios yra „Hamlete“, „Dugne“: šiuolaikinis teatras, šiuolaikinis aktorius, šiuolaikinis žiūrovas. „Žuvėdra“ – tai tarsi trečioji triptiko dalis. Visas šias dalis jungia išskirtinis dėmesys aktoriams.
„Hamlete“ atsisakome tradicinės teatrinės erdvės – čia nebelieka skirties tarp scenos ir užkulisių, o aktoriai žiūrovų akivaizdoje sėda prie grimo staliukų, grimuojasi ir čia pat kuria vaidmenis.
„Dugne“ aktoriai ir žiūrovai sėdasi prie vieno stalo. Taip visiškai panaikinama riba tarp žiūrovų ir aktorių. „Žuvėdroje“ elgiamės dar radikaliau, siekiame įspūdžio, kad istorija vyksta kartu su žiūrovu. Toks interaktyvumas nėra savitikslis – jau prieš penkiolika metų mūsų teatras suformulavo vieną pagrindinių savo moto klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paversti ją ne istoriniu ekskursu, o tiesioginiu išgyvenimu. Todėl norime, kad prie spektaklio kūrimo prisidėtų ir pats žiūrovas. Tad nuo rugsėjo 19-osios kviesime žiūrovus į pirmuosius „Žuvėdros“ parodymus. Po spektaklių vyks susitikimai su žiūrovais“, - sakė O.Koršunovas.
Vienas pirmųjų „Žuvėdrą“ statė Konstantinas Stanislavskis, o pagrindinį Trepliovo, jaunuolio, ieškančio naujų teatro formų, vaidmenį sukūrė vėliau tikru teatro reformatoriumi tapęs Vsevoldas Mejerholdas. Šis pastatymas buvo ne tik lemiamas Maskvos dailės teatrui, bet ir tapo visiškai naujos teatro epochos atskaitos tašku.
Pasak O.Koršunovo, „Žuvėdra“ ne atsitiktinai pasirinkta ir jų teatre: „Tai mūsų teatrui labai reikšmingas pastatymas, sintezuojantis visa tai, ko link ėjome pastaruosius penkiolika metų. Paprastai „Žuvėdra“ statoma kokiai nors reikšmingai datai paminėti. Mes ją statome teatro gyvavimo penkioliktosios sukakties proga – kaip naujos pradžios ir naujos pabaigos simbolį. A.Čechovas „Žuvėdroje“ kalba apie novacijas teatre, o būtent to mes ir siekėme visus penkiolika metų. Taigi mums „Žuvėdra“ irgi yra tam tikras manifestas.“
Trepliovo ištarta frazė „Reikia naujų formų“ bei Arkadinos atsakas „Čia kažkas dekadentiška“ yra daugiau nei artimi O.Koršunovo teatrui. Būtent pirmieji spektakliai „Ten būti čia“, „Labas Sonia Nauji Metai“, „P.S. Byla OK“, „Roberto Zucco“, „Ugnies veidas“, taip pat vėlesni pastatymai treplioviškai rėkte rėkė: "Reikia naujų formų", o dalis visuomenės buvo kategoriškai griežta bei vienokia ar kitokia forma leido suprasti, kad, jų nuomone, O.Koršunovo teatro spektakliai yra kažkas dekadentiška.
„Pasirašau po kiekvienu Trepliovo žodžiu apie teatrą. Reikia į spektaklį pažiūrėti iš jo pozicijos. Antra vertus, kad ir kokia svarbi teatro tema, A.Čechovas pirmiausia kalba apie gyvenimą“, - vienoje „Žuvėdros“ repeticijų aktoriams sakė O.Koršunovas.
Spektaklyje vaidmenis kuria režisieriaus kūrybiniais bendražygiais tapę aktoriai. Dauguma jų užaugo bei subrendo O.Koršunovo teatre. Aktorės Arkadinos vaidmenį režisierius patikėjo Nelei Savičenko, beletristo Trigorino – Dariui Gumauskui. Darius Meškauskas vaidins Soriną, Dainius Gavenonis – daktarą Dorną, Kirilas Glušajevas ir Giedrius Savickas – mokytoją Medvedenką. Rasa Samuolytė kuria Mašos vaidmenį, Vytautas Anužis – ūkvedžio Šamrajevo, Airida Gintautaitė – jo žmonos Polinos.
Režisierius taip pat pakvietė du jauniausios kartos aktorius – Martyną Nedzinską ir Gelminę Glemžaitę. Jie vaidins vienus pagrindinių personažų - jauną nesuprastą rašytoją Trepliovą ir jauną merginą Niną, trokštančią tapti aktore. Spektaklio muziką kuria kompozitorius Gintaras Sodeika. Kostiumų dailininkė – Dovilė Gudačiauskaitė.
