... Margaspalvė hipių kompanija turistiniu autobusu atvyksta į dykumą, kur ant pastolių surengia sau nuotaikingą „woodstocką“ Šventojo Rašto motyvais... Linksma itin įvairiaamžių skautų komanda okupuoja sovietinį kino teatrą, įkurtą apgriuvusioje sinagogoje, ir surengia ten nuotaikingą klubinę saviveiklą apie Holokaustą... Kas bendra tarp 1973 m. Normano Jewisono filmo „Jesus Christ Superstar“ pagal visų laikų garsiausią roko operą ir šį savaitgalį Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusią spektaklio pagal garsiausią pastarųjų metų lenkų pjesę - T.Słobodzianeko „Mūsų klasė“ - premjeros? Gali pasirodyti, kad nieko bendra tarp jų nėra. Bet taip tik atrodo.
Šios naujausios premjeros įspūdžius pradėsiu ne nuo spektaklio, o nuo renginio, įvykusio kitą dieną LNDT Mažojoje scenoje: diskusijos „Kaip menas padeda suvokti Holokaustą?“, kurioje dalyvavo pjesės „Mūsų klasė“ autorius T.Słobodzianekas, žurnalistas Adamas Szostkiewiczius, teatro kritikas iš Vokietijos Thomas Irmeris, režisierė Y.Ross, teatrologė prof. dr. Irena Veisaitė, o moderavo diskusiją kino kritikas Linas Vildžiūnas. Pastarasis pacitavo prancūzų kino dokumentininką Claude'ą Lanzmanną, autorių garsiojo devynių valandų trukmės dokumentinio filmo „Shoah“ apie Holokaustą Lenkijoje, kuris tvirtina, kad Holokaustas yra nefabularizuotinas (t.y. neatpasakotinas) meninės kūrybos priemonėmis.
Esu tos pačios nuomonės, kad bet kurie meno kūriniai, mėginantys atspindėti arba traktuoti Holokaustą, neišvengiamai stilizuoja, interpretuoja, t.y. susiaurina, supaprastina, įspraudžia į schemas patį reiškinį. Tokia meninė patirtis gali būti naudinga tik kaip mėginimas ne tiek suvokti jį, kiek padėti pradėti susivokti jame - ir tai savo ruožtu gali būti pasiekiama, paveiku ir naudinga tik individams, turintiems tokią išankstinę nuostatą. O tokių žiūrovų mūsų teatro salėse Holokausto temos atžvilgiu, manyčiau, tikrai yra nedaug.
Beje, diskusijos dalyviai, nepaisant skirtingų spektaklio vertinimų, priėjo prie daugmaž tos pačios nuomonės, kad Holokausto meninio reflektavimo visuotinės praktikos kontekste LNDT spektaklis „Mūsų klasė“ yra teigiamas reiškinys, o meninės ypatybės ne tiek jau svarbios. Taip pat būna itin sunku, nagrinėjant meno kūrinius apie Holokaustą, nenuslysti į samprotavimus apie patį Holokaustą. Beje, diskusijos dalyviams to sėkmingai pavyko išvengti. To paties siekčiau ir aš, nors kalbėti apie kūrinį atsiejant jį nuo vaizduojamos temos - tokie mėginimai akivaizdžiai pasmerkti žlugti. Bet vis tik pamėginsime.
Režisierė Y.Ross yra iš tų teatro spektaklių statytojų, kurių darbą XX a. pabaigos režisūros klasikas Anatolijus Efrosas įvardijo kaip „meną nuoga ranka kalti vinis į ąžuolinę lentą“. Savo kieta ir įgudusia ranka patraukli režisierė mūsų teatruose spektaklius pradėjo „kalti“ prieš dešimtmetį. Čia ją lydėjo itin permaininga kūrybinė sėkmė, bet tai, ką pavyko pamatyti, liudijo ją kaip tvirtai suręstų spektaklių statytoją. Tad nenuostabu, kad dabartiniai LNDT vadovai būtent jai nusprendė skirti tokią rizikingą ir atsakingą užduotį - teatro Didžiojoje scenoje pastatyti pjesę apie Holokaustą, prieš keletą metų išprovokavusią audringą diskusiją Lenkijos visuomenėje. Dramaturgo ir režisieriaus T.Słobodzianeko pjesė „Nasza klasa“ (2007) reflektuoja tikrus 1941 m. birželio įvykius, kai Jedvabnės miestelio gyventojai lenkai patys sudegino kluone gyvus 1600 savo kaimynų žydų.
Nors pjesės teksto inspiracija akivaizdžiai buvo lenkų teatro modernizmo pradininko Tadeuszo Kantoro garsusis spektaklis „Mirusi klasė“ ("Umarła klasa", 1974 m.), šio kelio lietuviškos versijos statytoja Y.Ross sąmoningai atsisakė. Sutinku su profesore I.Veisaite, per diskusiją išsakiusia mintį, jog tokią „palengvintą“ sceninio pasakojimo formą teatras pasirinko dėl to, kad būtų patrauklesnis plačiajai publikai, kurios daugumai pats žodis „Holokaustas“ skamba atgrasiai. Režisierė pasirinko tokią „teatro teatre“ rūšį, kuri artimesnė jos įgūdžiams, meninei pasaulėjautai ir jos Holokausto temos suvokimui - agitacinį propagandinį teatrą. Bet ar ši teatro rūšis dera prie pjesės ir jos temos, ar ši teatro atmaina apskritai gali būti įvardijama kaip normali praktika meniškojo teatro sferoje?
Spektaklio dailininkas, nuolatinis režisierės Y.Ross darbo kompanionas Marijus Jacovskis sukūrė šiam spektakliui įspūdingą konstrukciją - virš scenos pavojingai pasvirusį ant vieno kampo sinagogos ar kitokios šventyklos gigantišką aptrupėjusį lubų plafoną su žiojinčia „Dievo akies“ anga jo centre. Pati scena prigrūsta fanerinių kėdžių eilių, naudotų sovietinio tipo kino teatruose, - taip scenografijai ir tenka pagrindinis viso reginio draminis krūvis, čia kryžiuojasi dvi vaizduojamojo meto stichijos - sovietinė propagandinė ir paties Holokausto.
Sovietinės santvarkos archetipai, iš dalies atspindėti ir pjesės tekste, režisierės valia vyrauja. Tuo ji sugebėjo užkrėsti ir spektaklio kompozitorių Antaną Jasenką, kuris šiaip yra puikus spektaklių muzikinio „eterio“ kūrėjas. Bet kadangi pati režisierė nuėjo teksto utriruoto „agitbrigadinio“ iliustravimo keliu, tai ir kompozitoriaus muzikiniai akcentai skamba iliustratyviai, kartais anachroniškai ir perdėm akcentuoja sovietinę pasakojimo dalį. Tarpukario lietuviško kabareto melodijos čia pinasi su sovietiniais prieškario maršais (kurie, beje, yra nacistinės Vokietijos maršų perdirbiniai), su patefoninėmis pokario sovietų ir Amerikos šokių melodijomis, ir visą tą melodijų bei epochų popuri vainikuoja jau aistrų sukėlusi animacinė „Čiunga-čianga“, kurią entuziastingai gyvai atlieka puikus agitbrigadinis duetas Miglė Polikevičiūtė ir Paulius Tamolė.
Nuostabaus varinių pučiamųjų kvinteto, scenoje gyvai atliekančio originalias kompozitoriaus melodijas, skambesys prapuola tarp popuri dar ir todėl, kad orkestras nemezga jokio dialogo su vyksmu. Ir vienintelė žydiška melodija šioje garsų orgijoje tėra stilizuota „Hava Nagila“, lakoniškai nuskambėjusi iš įrašo kaip infantilios muzikinės dėžutės tilindžiavimai.
Muzikinė, garsų, triukšmų ir masuotės šūksnių orgija čia puikiai siejasi su ta scenine orgija, kurią žiūrovų akivaizdoje surengia entuziastinga vienodai aprengtų skautų (kostiumų dailininkė – Zane Pihlstrom iš JAV) komanda, režisierės suburta iš įvairaus amžiaus ir amplua artistų. Viename scenos kampe iš lentų ir taburečių suręstas didžėjaus sostas, čia pat iš taburečių renčiamas ir katalikiškas altorėlis, ir galvažudžių periodinių išgertuvių vieta. Gilumoje ant čiužinių ir neaiškios paskirties sėdimųjų iliustruojamos aukų ir budelių kolektyvinės sueities orgijos.
„Orgija“ čia yra režisierės pasirinktasis kertinis sceninio atpasakojimo raktas bandant iliustruoti septynių dešimčių metų senumo brolžudišką kolektyvinį iškrypimą, beje, tuo pat metu vykusį ne tik lenkiškoje Jedvabnėje, bet ir daug kur kitur Rytų Europoje, taip pat ir Lietuvoje. Toks teatrinis vaizdas itin naudingas Holokausto „fabuliarizavimo“ priešininkams, nes visus vaizduojamų įvykių dalyvius nuasmenina, atima iš jų bet kokius moralinius imperatyvus, aukas prilygina budeliams, kurie vaizduojamame tarpusavio naikinimo šėlsme neva patiria vienodą orgazmą. Kad publikai čia būtų viskas aišku, tarpusavio pasitenkinimo motyvą dar sustiprina ginekologės instrukcijos švieslentėje - klasės lentoje, kai miestelio jaunuoliai lenkai sutartinai sceniškai „prievartauja“ Dorą (M.Polikevičiūtė). Vėliau ji su savo vaikeliu bus gyva iškepta tų pačių lenkų surengtoje milžiniškoje „krosnyje“...
Visa tai, be abejo, vyksta verbaliniu lygmeniu, bet ir pjesės tekstas dėl pasirinkto agitbrigadinio žanro iš esmės prapuola kitoje - režisūrinių išmonių ir triukų - sceninėje orgijoje. T.Słobodzianeko punktyrinis tekstas, punktualus tarsi įvykius fiksuojantis „logfailas“, spektaklyje nuolat paskubomis prašnekamas, prašūkaujamas, techniškai neartikuliuojamas netgi nepaisant gausiai naudojamo „mikrofoninio teatro“. Autoriaus užkoduotą pasakojimo suskirstymą į 14 „pamokų“, kurios yra tarsi tragedijos siužetinio kelio „stacijos“, - šį struktūrinį pasufleravimą - statytojai visiškai ignoravo, paaukojo minėtam žanrinės „orgijos“ principui.
Bet ką mes iš tokio teatralizavimo gauname? Daugybę teatrinių priemonių, klišių ir stereotipų, būdingų agitaciniam, „agitbrigadiniam“ teatrui: balaganinius „žydiškus peisus“, priklijuotus prie skrybėlių; žvanginimą šūsnimis aliuminio šaukštų - tai jau buvo prieš 20 metų sėkmingai naudota toje pačioje scenoje; raudonai dažytas dujokaukes su asilo ausimis, iliustruojančias sovietinę „raudonligę“; sovietines ausines kepures „ušankes“. Enkavėdistinių žiaurumų epizodas pateiktas kaip entuziastinga demoniška klounada... Šūkavimai su aplodismentais, egzaltuotas entuziazmas...
Puikiai suprantamas režisierės noras pateikti Holokausto žiaurumus ir brolžudiško sužvėrėjimo tragediją per tarsi linksmą, tarsi entuziastingą, efektingą ir išradingą sceninį pasakojimą. Tai tarsi ir turėtų žiūrovui suteikti uždelstą kurtinantį „atbulinį poveikį“, smogti „iš pasalų“ per žiūrovo moralinius pamatus ir atverti jam akis į atsivėrusią jo instinktų chaoso bedugnę. Bet to neįvyksta, nes įvykti negali: skirtingai nuo T.Słobodzianeko pjesės, kuri sufleruoja gal ir kuklesnį, bet tikslesnį „refleksijos refleksijos“ principą (Holokaustas pateikiamas per jo papasakojimą apie jį pasakojančiuosius), režisierė bando „atvaizduoti“ (ergo, traktuoti) istorinius įvykius. Ir tai neišvengiamai susiduria su būtinybe „meniškai interpretuoti“ Holokaustą.
Antai pradžioje minėtame filme pagal roko operą „Jesus Christ Superstar“ panašiai neparėpiama istorija apie Dievo Sūnaus nukryžiavimą, patyrusi keleriopą žanrinę ir refleksinę transformaciją, tampa ir žiūroviškai patraukli, ir išlieka moraliai paveiki. Regis, režisierė Y.Ross išsikėlė sau panašų uždavinį, ir profesine prasme jos pastangos tikrai nusipelnė pagarbos. „Demoniško kabareto“ žanras, taip efektingai nuskambėjęs, pavyzdžiui, lenko Krzysztofo Warlikowskio „(A)Polonijoje“, yra užkrečiamas pavyzdys, bet nėra taip jau lengvai klonuojamas. Tiek jo principą, tiek visą spektaklį imituojant propagandinio teatro priemonėmis, pats propagandinis patosas čia irgi tampa imitacija. Manyčiau, Holokausto temos atveju tai ne itin korektiškas paviršutiniškumas. „Holokaust Superstar“ raktas čia akivaizdžiai nesuveikia taip, kaip buvo sumanyta.
Ir dar keletas žodžių apie aktorius. Niekas čia neketina „šaudyti į pianistus“, nes savo darbą jie atlieka tikrai nuoširdžiai - entuziastingai, azartiškai, techniškai, nekompromituodami artisto profesijos ir, kiek įmanoma, teisindami kartais sunkiai pateisinamus uždavinius. Ir patikimas visais sceniniais atvejais Marius Repšys , ir spindėti rampos šviesoje sutverta M.Polikevičiūtė, ir didvyriškai per savo dikcijos rifus besiiriantis Tadas Grynas, ir neišsemiama moteriškos aistros sceniškose apraiškose Monika Vaičiulytė, ir savuoju įspūdingu profiliu rėžiantis kaskart vis kito charakterio pėdsaką Daumantas Ciunis, ir savuoju operetiškumu dramos scenoje vis stebinantis P.Tamolė, ir savo personažų žavų ciniškumą nenuobodžiai tiražuojantis Ramūnas Cicėnas, ir savuoju šiek tiek raganišku šelmiškumu vis suspindinti Monika Bičiūnaitė, ir stilingas Dainius Jankauskas, ir žemiškas Tomas Žaibus - visi jie sceniški, organiški, puikiai jaučiasi ir atrodo šiose aplinkybėse. Ne jų kaltė, kad pasirinktos aplinkybės yra būtent tokios.
Meilė ir pagarba mūsų šauniai pasirodžiusiems scenos senjorams - Gediminui Girdvainiui, Vaivai Mainelytei, Aldonai Janušauskaitei ir prie jų labai organiškai prisišliejusiam, miltiniško panevėžietiško kvapo nepraradusiam žilagalviam „jaunėliui“ Valerijui Jevsejevui. Nuo jų pasirodymo scenoje visas spektaklio teatrinis vyksmas, regis, galų gale pajuda iš vietos. Epinio T.Słobodzianeko pasakojimo finalas senjorų dėka neišvengiamai nukeliauja į nenumatytą buitinio teatro plotmę. Tai yra akivaizdžiai klaidingas kelias, bet būtent šie veidai, jų tariami žodžiai ir jų intonacijos išliks žiūrovų atmintyje.
Senų aktorių žodžiuose, jų veiduose, ir jų pateiktame, seniai savo galiojimo laiką nugyvenusiame „žodžių teatre“ vis dėlto skamba kažkoks giluminis tikrumas ir kažkokia aukštesnė prasmė. Publika jiems už tai lieka dėkinga.
Nes Holokausto patirtis vis dėlto nėra vien nusikalstamas girtas instinktų siautėjimas, po kurio visas kitas aukų ir budelių kartas kamuoja tik šiokios tokios moralinės pagirios. Kaip ir visai žmonijai, taip ir mūsų krašto žmonėms, karta po kartos, tai yra sukrečianti patirtis, iš kurios anksčiau ar vėliau bus visuotinai pasisemta aukštos moralinės, visa apimančios prasmės.
Taip manyčiau.
