Neįgalieji ten niekam nereikalingi, yra visiems našta. Rusijoje autizmu sirgti negalima. Apskritai negalia Rusijoje neleidžiama. Žmonių „su defektais“ toje šalyje tiesiog negali būti.
Bent jau taip atrodo, pamačius, kokiomis sąlygomis laikomi žmonės su negalia.
Ketvirtadienį „Skalvijos“ kino teatras rodys rusų režisierės, Sankt Peterburgo žurnalo „Seans“ redaktorės Liubovės Arkus sukurtą dokumentinį filmą „Antonas čia, šalia“. Jame pasakojama režisierės ir neįgalaus vaikino Antono istorija.
Kaip jie susipažino, tapo draugais, kaip abu išgyveno Antono mamos mirtį. Kaip žurnalistė priglaudė Antoną redakcijoje ir kaip galiausiai rado jam namus likusiam gyvenimui.
Filme rodomos nesibaigiančios paieškos, kur dėti Antoną. Jos prasideda, kai vaikino motina sužino savo diagnozę – jai vėžys. Moteris supranta, kad galbūt mirs. Tuomet nebus kam pasirūpinti Antonu.
Greta buitinio siužeto – ir žmogiškasis. Beklajodamas po skirtingas neįgaliesiems skirtas vietas – bendruomenę, internatą, stovyklas – Antonas keičiasi. Keičiasi ir jį filmuojanti komanda. Filmo pradžioje režisierė ir žurnalistė prisipažįsta – nesitikėjo, kad su šiuo filmu ji gaus ne tik naują užduotį, bet ir sūnų.
Neįtikėtina, kaip keičiasi vaikino nuotaika, gebėjimai ir net išvaizda, kai jis gyvena specialioje neįgaliesiems skirtoje bendruomenėje. Iš apkūnaus, lėto, uždaro, mažai kalbančio ligonio jis tampa energingu, besišypsančiu ir dažnai aplinkinius apkabinančiu darbštuoliu.
Gaila, kad rojus trunka trumpai. Išvyksta jo asmeninis asistentas – tvirtas jaunas vyras. Be jo Antonas – nebe tas. Jis ima bėgti iš bendruomenės, kartą net patenka į avariją.
Pokytis ir yra didžiausia vertybė. Tai yra atsakymas į klausimą: „Kodėl vaikai gimsta nesveiki?“
Neįgalūs žmonės yra be galo gražūs. Jie – tokie kaip ir mes, sveikieji, ir dar gražesni už mus savo bejėgiškumu, tuo, kad jiems reikia mūsų pagalbos. Jų misija – atverti užkalkėjusias mūsų širdis.
Filmas sujaudina režisierės atkaklumu. Ji nenurimsta, kol nesuranda išeities – vietos Antonui gyventi. Ji pyksta, kai Antonas negali pasilikti bendruomenėje, kur jam buvo labai gera. Jai skaudu, kai vaikinas turi likti neįgaliųjų internate, kur visi panašesni į daržoves, o ne į žmones.
Galiausiai ji įtikino naująjį Antono globėją paimti vaikiną į savo namus. Nors įtikino ne ji, bet filmuota medžiaga. Žurnalistė parodė, koks Antono gyvenimas „ten“ ir „čia“, su žmonėmis ir be jų.
Kas tas globėjas? Pažiūrėkite filmą. Tegu tai bus jums staigmena.
Pažiūrėkite filmą dar ir dėl to, kad atrastumėte, kuo džiaugtis. Esame apdovanoti artimais žmonėmis. Per daug dažnai pamirštame apie tai. Filmas bus gera proga parašyti mamai, tėčiui, sesei ar broliui žinutę su žodžiais „Ačiū“, „Myliu“, „Tu man brangi/us“.
Filmą „Antonas čia, šalia“ žiūrėkite Vilniaus kino teatre „Skalvija“ ketvirtadienį 19 val. (filmą pristatys režisierė) ir sekmadienį 16 val. 15 min.
