- Užaugote su Paulo McCartney ir Seweryno Krajewskio muzika. Ar jie iki šiol jus įkvepia kurti?
- Žinoma! Šiuos atlikėjus vertinu labiau nei visus kitus. Tikiu, kad dainos jėga slypi melodijoje. Kai "The Beatles" dainavo: „She loves you, yeah yeah yeah“ (liet. „Ji myli tave, taip taip taip“), niekas neatkreipė dėmesio į žodžius. Dainoje buvo svarbiausia melodija ir jos energija, todėl tik dėl šių dalykų kūrinys skambėjo visų mintyse.
Žinoma, dainų žodžiai svarbu, tačiau be geros melodijos daina gali būti net nepastebėta, nesvarbu, koks gilus būtų tekstas. Gera melodija yra tai, kai kiekvienas į ją atkreipia dėmesį, netgi jei tai būtų tik šnabždesys autobuse. P.McCartney ir S.Krajewskis genialiausi melodijų kūrėjai, kuriuos žinau. Man teko garbė susitikti ir paimti interviu iš S.Krajewskio radijo laidoje. Jis toks paprastas žmogus! Ir, žinoma, buvau P.McCartney koncerte Varšuvoje birželio mėnesį. Tai buvo trijų valandų nepakartojamas muzikos šou. Džiaugiuosi, kad jis atvyko pas mus koncertuoti.
- Kodėl esate vadinamas visiškai nauju atradimu Lenkijoje? Kas jus išskiria iš kitų Lenkijos muzikantų?
- Dabar žmonės nebeįrašinėja albumų – jie juos prodiusuoja. Į kūrybos procesą būna įtraukti kompiuteriai ir visa kita elektronika. Netgi dainininkai nebeturi gerai dainuoti,nes viskas pataisoma kompiuteriais. Aš ir mano draugai to velniškai nemėgsta!
Kai mes įrašinėjame albumą, tiesiog grojame visi kartu, ir po to nieko netaisome kompiuteriu. Jokių efektų, jokių taisymų. Taip mes jaučiamės sąžiningi savo klausytojams. Žinoma, tokie įrašai nėra idealūs, tačiau tai žmogiška. Mūsų yra tik trys. Nemanome, kad mums reikia keturių gitarų dešiniajame kanale ir keturių – kairiajame, kad padarytume kūrinį energingesnį. Mums pakanka trijų instrumentų, savos energijos ir mėgavimosi grojimu.
- Kaip prasidėjo jūsų, kaip muzikanto, karjera?
- Iš pradžių radau tėčio gitarą, kuri buvo likusi iš tų laikų, kai jis buvo skautas. Gitara buvo laikoma dėkle už televizoriaus. Pamenu, ji mane labai suintrigavo. Kiekvieną naktį mano tėtis pasiimdavo gitarą ir dainuodavo man ir mano broliui baladę apie Janosiką (jis buvo garsus slovakų tremtinys, daugelio legendų herojus). Ar galite įsivaizduoti – ta pati baladė kiekvieną vakarą?! Nebūdavo vakaro, kad aš ir mano brolis nueitume miegoti be šios dainos.
Vėliau pats bandžiau perkurti istoriją, tačiau tėtis prisipažino, kad ir jis istorijos gerai nežino, todėl kas vakarą improvizuoja. Taip prasidėjo mano meilė gitarai. Pradėjau groti ankstyvoje vaikystėje, tai labai pravertė mokyklos išvykose, kadangi visos mergaitės būdavo sužavėtos. (Juokiasi.)
- Pirmasis jūsų albumas buvo išleistas 2009 metais, antrasis – 2012. Kuo šie albumai skiriasi, o galbūt jų idėja panaši?
- Pagrindinis skirtumas tas, kad kai įrašinėjau pirmąjį albumą, vis dar buvau sutrikęs. Tai buvo lyg eksperimentas. Antra vertus, buvau gerai pasiruošęs, nes šia albumo programa, surengęs koncertą, gyniausi diplomą Krokuvos akademijoje. Įrašinėdamas debiutinį albumą įgavau labai daug patirties. Po to turėjau galimybę iškart įrašyti antrąjį, tačiau nusprendžiau sukaupti solidesnių idėjų.
Manau, kad įrašinėdamas pirmąjį albumą išmokau daug daugiau nei įrašinėdamas antrąjį. Net neabejoju, kad svarbiausia muzikuojant – visą laiką mokytis ir įveikti savus trūkumus. Svajoju, kad kiekvienas mano naujas albumas būtų geresnis nei ankstesnysis. Iki šiol taip ir yra. (Šypsosi.)
- Minėjote, kad esate lyg vulkanas scenoje. Ar Lietuvos publika gali tikėtis to paties spalio mėnesį?
- Turiu pripažinti, kad šiek tiek nerimauju dėl savo pasirodymo festivalyje, o labiausiai – dėl kalbos barjero. Aš mėgaujuosi bendraudamas su publika. Tokie momentai koncertuose yra nepakartojami. Tikiu, kad mano energija išjudins publiką, nepaisant kalbos.
-Ar laukiate kelionės į Lietuvą? Galbūt ne pirmą kartą čia atvykstate?
- Man niekad nėra tekę būti Lietuvoje. Negaliu sulaukti šios kelionės! Nekantrauju susitikti su naujais žmonėmis, taip pat tikiuosi atrasti naujų vietų, kurias galėsiu pavadinti savomis. Man tai labiausiai patinka, kai keliauju po užsienio šalis. Visuomet randu tokių vietų, kuriose turistai nesilanko, tačiau jos turi savąją magiją, todėl visuomet norisi sugrįžti atgal. Mėgstu tokias vietas, kuriose galiu daugiau pajausti nei pamatyti. Esu įsitikinęs, kad tokių rasiu ir Vilniuje.
- Galbūt kada nors klausėte lietuviškų dainų?
- Deja, nežinau, kas vyksta Lietuvos muzikos pasaulyje, tačiau kiekvieną kartą, kai esu užsienyje, praleidžiu keletą valandų vietos muzikos parduotuvėje. Klausau, ieškau ir perku albumus.
- Dirbate "RMF Classic" radijuje. Galbūt radijo stotyje leidžiate savo kūrybos įrašus? Koks muzikos stilius vyrauja jūsų radijo programoje?
- Tiesą sakant, visai neseniai šiek tiek pasikeitė mano karjeros planai ir prieš gerą mėnesį išėjau iš "RMF Classic" radijo. Ten praleidau 7 metus, sukūriau daugiau nei 1700 laidų ir dabar einu į priekį. Mano žmona ir aš nusprendėme atidaryti pirmąją radijo mokyklą Lenkijoje, ji bus vadinama „RadioArte“. Ten mokysime žmones, kurie norės dirbti radijuje laidų vedėjais.
Kai dirbau radijuje, mano laidose visuomet skambėdavo dainos, kurios man patikdavo. Visų jų melodijos nuostabios. (Juokiasi.)
- Ką jums reiškia žodis „meilė“?
- Kaip dainavo "The Beatles“: „Love is all you need“ (iš angl. „Meilė tai viskas, ko tau reikia“). Būdamas su ta pačia moterimi 16 metų galiu pasakyti, kad meilė susideda iš tokios kombinacijos: sunkaus darbo, bendro supratimo, kantrybės ir džiaugsmo. (Šypsosi.)
