Pirmoji vieta teko latvių dokumentininkui Daviui Symaniui už filmą „Paskutinės šventovės metraščiai“. Čia stebimos Latvijos nacionalinės bibliotekos pastato – daugybę ginčų ir protestų sukėlusių rūmų – statybos, trukusios du dešimtmečius. Trys filmo personažai – vyriausiasis architektas, kranininkė ir protestuotojas – padeda atskleisti konfliktą tarp didingo sumanymo ir milžiniškų aukų, kurių pareikalauja ne visada aiškios idėjos.
Antroji vieta – latvių režisierių Ivaro Zviedrio ir Ineses Klavos filmui „Dokumentininkas“. Tai filmas apie filmo kūrimą, apie dokumentininko santykį su herojumi, apie etiką. Herojė – šiurkšti vienišė Inta, gyvenanti kaime. Dokumentininkų požiūriu ji – puiki filmo herojė, tačiau Inta tik siunčia prakeiksmus filmuotojams. Žiuri nuomone, atsiskyrėlė keikūnė Inta nejučiomis tapo nuostabia juostos bendrakūrėja.
Trečioji vieta – lietuvių dokumentininko Marato Sargsyano filmui „Tėvas“ apie septyniasdešimtmetį daugiavaikį tėvą. Buvęs kriminalinis nusikaltėlis tapo rūpestingiausiu tėvu, ir dokumentininkai, anot žiuri, tiria nematomą gero tėvo gyvenimo pusę, tarytum pralaužia prietarų sieną.Tai, vertintojų požiūriu, labai drąsus dokumentininkų poelgis. VDFF konkursui buvo pateikta dvylika juostų: penkios lietuvių, trys latvių ir keturios estų. Konkursiniuose filmuose, kurių autoriai – daugiausia jaunosios kartos atstovai, buvo aiškiai pastebima tendencija atsigręžti į užguitą, nuskurdusį, pamirštą, vertybių vakuume atsidūrusį žmogų ir leisti jam liudyti. Būtent siekis leisti jam liudyti, noras prisidėti prie tam tikrų jo idėjų įgyvendinimo ir paskatino pradėti filmavimo darbus.
Tokio tikslo vedama estė Kätlin Kaganovič įamžino tėvynainio pastangas atidaryti „Bulvių respublikos“ muziejų („Bulvių respublika“, 2012), latvis Janis Uozuolinis-Uozuolas fiksavo tradiciniais amatais besiverčiančių latgalių pasaulį („Amžinas kalendorius“, 2013), jo tautietis Davis Symanis – skirtingus požiūrius į Latvijos nacionalinės bibliotekos statybą („Paskutinės šventovės metraščiai”, 2013), estas Sulevas Keedusas išklausė bedarbiais tapusių Varnų salos gyventojų istorijas („Rusai Varnų saloje“, 2012).
Viena svarbiausių šiųmečio VDFF temų – dokumentikos kūrėjo ir filmo herojaus santykis – buvo ryški ir konkursinės programos filmuose. Bene plačiausią jų santykių amplitudę žiūrovai matė latvių Ivaro Zviedrio ir Inesės Kļavos pasakojime „Dokumentininkas“ (2012). Pelkės pakraštyje gyvenančios Intos ir režisieriaus tarpusavio santykių raida tapo esmine filmo linija, o dinamika, su kuria režisierius veržiasi į herojės gyvenimą, padiktavo filmo ritmą.
Visai kitoks estės Heilikos Pikkov santykis su aukščiausio vienuolės rango siekiančia Motina Ksenija. Jos kelerius metus bendravo laiškais, kol užsimezgus draugystei vienuolė atsivėrė Heilikai („Alyvų kalno žiedai“, 2013). O štai filmas „Ne mano žemė“ net pakoregavo jo autorės Alionos Suržikovos gyvenimą. Filmo herojai, kuriems dėl Talino oro uosto plėtros grėsė netekti kolektyvinių sodų, padėjo režisierei apsispręsti: butą mieste ji iškeitė į namą kaime.
Konkursinėje programoje daugiausia buvo lietuvių dokumentininkų pasakojimų. Režisierė Dali Rust atverė duris į kūrėjų Marinos Tarkovskajos ir Aleksandro Gordono namus („Marinos namai“). Pas mafijos tėvą Atonovą pakvietė M.Sargsyanas („Tėvas“, 2012), o Baltarusijos Žlobino miestelio gyventojai liudijo Linos Lužytės filme („Igruški“, 2012). Romas Lileikis tyrinėjo mokinio ir mokytojo bendravimą, pakylantį iki sakralaus lygio ( „MAAT”, 2012). Išskirtinis vaikų ir paauglių ryšys turėjo užsimegzti su Giedre Beinoriūte, kad būtų sukurtas filmas „Pokalbiai rimtomis temomis” (2012). Trys geriausi dokumentiniai filmai apdovanoti Kazickų šeimos fondo piniginėmis premijomis.
„Paskutinės šventovės metraščiai“:
