G.Kremerio griežimas Vakaruose tapo tikra sensacija, ypač kai Herbertas von Karajanas, kartu įrašęs Johanneso Brahmso Koncertą smuikui ir orkestrui, pavadino jį geriausiu smuikininku pasaulyje.
Tačiau sovietinė valdžia ribojo ir kontroliavo smuikininko tarptautinę karjerą, tad tik 1980 m. G.Kremeriui pavyko išvykti iš Sovietų Sąjungos ir tęsti karjerą Vakaruose savarankiškai. 1981 m. jis įkūrė ir 30 metų vadovavo Lokenhauzo festivaliui (Austrija), kuriame pristatydavo originalų, nestandartinį repertuarą. Daugelį metų jis bendradarbiavo su prestižiniu Verbjė festivaliu (Šveicarija), su kuriuo nutraukė ryšius 2011 m. pareikšdamas, kad festivalis perdėm nuslydo į viešųjų ryšių pinkles.
1996 m., padedamas Sauliaus Sondeckio, įkūrė jaunųjų Latvijos, Lietuvos ir Estijos atlikėjų kamerinį orkestrą "Kremerata Baltica", su kuriuo parengė dešimtis programų, gastroliavo daugelyje Europos kraštų, JAV, Australijoje, Japonijoje, Rusijoje, Pietų Amerikoje, įrašė per 20 kompaktinių plokštelių, viena jų – "After Mozart" (2002) – pelnė "Grammy" apdovanojimą.
G.Kremeris pirmasis Vakaruose atliko daugelio ryškių sovietinių kompozitorių kūrinių, išpopuliarino ir didžiojoje scenoje įteisino Astoro Piazzolos kūrybą. Specialiai G.Kremeriui kūrinius rašė Sofija Gubaidulina, Alfredas Schnittke, Luigi Nono, Gija Kančelis ir kt. Įvairialypę menininko biografiją papildė darbai kine. Jis atliko N.Paganinio vaidmenį 1983 m. Perterio Schamoni filme "Pavasario simfonija" ir kaip muzikos vadovas bendradarbiavo su režisieriumi Charles'u Van Damme‘u kuriant filmą "Smuikininkas" (1994). Gausioje G.Kremerio apdovanojimų kolekcijoje yra ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimimo medalis (2000).
Spalio 11 d., penktadienį, 19 val. su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru (LVSO) G.Kremeris atliks suomių muzikos patriarcho Jeano Sibeliaus (1865-1957) Koncertą smuikui ir orkestrui d-moll . Rašydamas šį koncertą J.Sibelius buvo stipriai kamuojamas alkoholizmo. Nors jo žmona laukėsi jau ketvirtojo kūdikio, jos vyras retai pasirodydavo namuose, ištisas dienas šlaistydavosi po Helsinkio barus ir, kaip vėliau pats prisipažino, lėtąją koncerto dalį kūrė kamuojamas baisingų pagirių. Tuomet Jarvenpos kaimelyje (20 km nuo Helsinkio) pradėjo kurtis menininkų kolonija. Sibelių pora pasiėmė paskolą, nusipirko sklypelį žemės ir pradėjo statytis namą su puikiu vaizdu į ežerą. Pamažu formą įgavo ir namas, ir Koncertas smuikui...
Žinant kūrinio sukūrimo aplinkybes ima nuostaba, kad jame nėra nė pėdsako dvasios silpnumo, kurį tuo metu išgyveno kompozitorius. Priešingai, jis sukūrė ugningą, virtuozinį opusą, kurį atlikti sugeba tik aukščiausios klasės smuikininkai.
Antonínui Dvořákui (1841-1904) muzikos istorija paskyrė Čekijos dainiaus titulą. Jo didžiausias spiričiuelų įkvėptas kūrinys – Devintoji simfonija, kurią jis pavadino "Iš Naujojo pasaulio". Premjera su didžiulėmis ovacijomis įvyko 1893 m. Niujorko "Carnegie Hall". Vis dėlto simfonijoje labiau justi čekų folkloro nei juodaodžių muzikos atspindžiai. Vienas Niujorko kritikas pažymėjo, kad muzika veikiau atspindi čeko įsivaizdavimą, kas yra amerikietiška muzika. Iš tiesų simfonija sukelia ilgesio pojūtį, kurį amerikietiški ritmai tik paryškina.
Spalio 11-osios koncerte Vilniaus Kongresų rūmuose šią simfoniją klausytojams dovanos įspūdingais koncertais 25-ąjį sezoną pradėjęs Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Gintaro Rinkevičiaus.
