Išsiruošęs į Vilnių pardavinėti paveikslų armėnas Vigenas Gulianas net nesitikėjo, kad čia pirkėjai taip aršiai derėsis.
„Vilniuje nelengva parduoti paveikslą: matai, kad žmogus supranta, jog paveikslas geras ir tikrai nepigus, bet vis derasi”,– "Lietuvos rytui" pasakojo 30-metis kompiuterinės grafikos specialistas iš Jerevano, Vilniuje ėmęs prekiauti pigiais armėniškais paveikslais.
Per dešimt dienų V.Gulianui pavyko Vilniuje parduoti visus atsivežtus savo draugų paveikslus. Tiesa, tik už trečdalį kainos. Lietuviai sugebėjo nusiderėti.
Tačiau tai neatšaldė jo įkarščio prekiauti ir toliau. Armėnas įregistravo Lietuvoje bendrovę „Arenas”, kurios veikla – pigiai pardavinėti armėniškus paveikslus. Iš pradžių Lietuvoje, vėliau gal ir kitose Europos Sąjungos šalyse.
Lietuva patraukė V.Gulianą svetingumu užsieniečiams: čia įstatymai nenumato kliūčių užsieniečiams steigti įmones.
Jis džiaugėsi, kad, būdamas lietuviškos įmonės savininkas, netrukus gaus ir vizą, su kuria galės laisvai vykti į visas Europos Sąjungos šalis.
– Ar Armėnijoje pirkėjai nesidera su dailininku? – pasiteiravo „Sostinė” V.Guliano.
– Aišku, derasi, bet yra ribos. Iš 100 eurų paprastai nusiderama 20 eurų. Bet niekas nebando pirkti 100 eurų kainuojančio darbo kišenėje turėdamas 15 eurų kaip Vilniuje.
Maniau: Vilnius, Europos Sąjungos valstybės sostinė, vertina meną. Gal ir vertina, bet labai nupigina.
– Kur prekiavote?
– Pilies gatvėje reikalingas specialus leidimas iš savivaldybės. Dailės galerijos sutiko priimti iš manęs paveikslus, bet pinigus žadėjo mokėti tik juos pardavusios.
Tada internete perskaičiau, kad Vilniuje paveikslai parduodami ir ant Tauro kalno. Keturias valandas ant Tauro kalno stovėjau – niekas net nepriėjo!
Staiga iš kažkur atsiradusi pagyvenusi moteris pavartė darbus ir pradėjo aršiai derėtis. Per kelias minutes mane apsupo gal dešimt žmonių ir akimirksniu viską išpirko.
Tai moteriai pardaviau tris drobes ir piešinį už 100 eurų.
Po to man kiti prekeiviai pasakojo, kad tai buvo viena Vilniaus turtuolė.
– Kaip vertinate Vilniaus meno rinką?
– Dailės galerijose, kurias aplankiau, nemačiau pigių paveikslų. O armėnų dailininkai daro tai, ko nedaro lietuviai: jie piešia greitai ir kokybiškai, todėl gali pardavinėti pigiai.
Kai pranešiau savo draugui, kad pardaviau 13 jo darbų už 500 eurų, jis pasiraitos rankoves, atsisės ir per dvi dienas nutapys dar 15 darbų.
– Ar Lietuvos dailininkams patiks tokia arši armėnų invazija? Juk smarkiai mušate paveikslų kainas?
– Tai ne dempingas, o laisvoji rinka. Ar mes esame ne laisvoje šalyje?
Dailininkai nenori suprasti, kad skirtingomis aplinkybėmis ir skirtingu laiku tas pat paveikslas gali kainuoti ir 100 litų, ir milijoną.
Tegu dailininkai pyksta. Bet ir dabar jūsų menininkai nepatenkinti. O ar kada nors apskritai jie būna patenkinti?
Jie tik sėdi namie, geria arbatą ir kritikuoja. Tegu pabando su savo darbais važiuoti į Italiją. Tegu ten be giminių ir draugų pabando parduoti savo darbus. Gal tada supras, kaip aš jaučiuosi.
Pilies gatvėje man sakė: „Nebandyk čia pardavinėti savo paveikslų!” O patys pardavinėja popsą. Tegu pasižiūri į savo paveikslus – jie piešia tai, ko nori turistai. Menininkai taip neturėtų elgtis.
Mano manymu, galerijos žiūrės savo naudos ir nesirūpins tuo, ką mano dailininkai.
– Ar prekyba armėnų dailininkų darbais Lietuvoje turi ateitį?
– Lietuvoje pastebėjau daugybę žmonių, kurie vertina meną. Jie gyvena sunkiai ir negali sau leisti įsigyti paveikslų.
O armėnų dailininkų paveikslai ir geri, ir nebrangūs.
– Kaip gyvena Armėnijos dailininkai?
– Dauguma dailininkų Armėnijoje vos suduria galą su galu.
Vargingai gyvenantys žmonės paveikslų beveik neperka.
Vidutinis uždarbis mūsų šalyje – 200 eurų, o per dešimt dienų Vilniuje aš išleidau tiek, kiek Armėnijoje – ten viskas kainuoja tiek pat, kaip Lietuvoje.
Gerai tik pavieniams dailininkams, kurių paveikslus perka užsienyje.
– Ar dėl to sugalvojote vežti paveikslus parduoti į Europos Sąjungą?
– Mano tėvas – dailininkas, nemažai artimų giminaičių irgi tapo. Sunku sėdėti namuose ir laukti. Bet aš tikrai neketinu skriausti Lietuvos dailininkų.
Edvidas Žukas, Meno galerijos „Menų tiltas” savininkas:
„Gerai, kai vyksta kultūriniai mainai, užsienio dailininkai rengia čia parodas, po to parduoda paveikslus, sumoka visus mokesčius. Bet prieštarauju pigiam menui iš trečiųjų šalių – tai atima duoną iš lietuvių dailininkų.
Jei susuktoje tūtoje atvežtas į Lietuvą drobes iš trečiųjų šalių kur nors turguje pardavinės pigiau – to neišvengsi. Bet galerininkai turi jausti atsakomybę dėl to, kas pakabinta žmogaus namuose.
Ta pati problema ir Paryžiuje: sėdi kambaryje susikimšę dvidešimt kinų ir kepa Paryžiaus vaizdus iš nuotraukų, po to tai pardavinėjama gatvėse.
Aš kažkada buvau susižavėjęs Krymo dailininkais. Lietuvių rinkai trūksta egzotiškumo.
Tačiau supratau, kad čia atvežtas ir parduotas svetimtaučio darbas atima duoną iš lietuvių dailininkų.
Yra pirkėjų, kurie sako: „Mano bute ant sienos reikia spalvotos dėmės.” Tarp jų tokie pigūs svetimtaučių darbai gali turėti pasisekimą, bet aš tai vadinu išdavyste. Mes turime rūpintis savo kultūra ir savo dailininkais.
Armėnų tapyba labai gera. Daugelis armėnų dailininkų pasaulinio lygio. Gera mokykla, senos tradicijos. Bet aš abejoju, kad Lietuvos galerininkų asociacija priimtų pardavinėti jų darbus.
Girdėjau, kad prieš porą dešimtmečių viena Paryžiaus galerininkė pasikvietė iš posovietinių šalių kelis labai gerus tapytojus.
Apgyvendino Paryžiuje ir jie ten kepė gero lygio darbus, vaizduojančius Paryžių, o galerininkė juos pardavinėjo.
Viskas baigėsi tuo, kad jai buvo uždrausta Prancūzijoje užsiimti galerininkės veikla. Tai rodo prancūzų norą apsaugoti savo rinką.
Kuo skiriasi armėnų menas nuo lietuviško? Šiuolaikinis lietuvių menas daug konceptualesnis.
O į Lietuvą veža saldžius amatininkų darbus. Toks jausmas, kad pavarto dailės albumą, pasižiūri, kur tepti spalvas, užtepa ant drobės raudoną, žalią – ir gražu. Diletantas patenkintas. Bet tai – ne menas. Negalima to tapatinti su menu.
Man nuolat siunčia iš Gruzijos dailininkų darbų nuotraukas ir siūlo labai pigiai įsigyti. Aš sakau: negaliu atimti duonos iš lietuvių. Turime saugoti savo rinką.”
