R.Kazlas į savo spektaklį žiūrovus įvedė palengva. Dar didžiajam salės šviestuvui neužgesus buvo girdėti aktoriaus skaitomas K.Donelaičio laiškas kadaise jį aplankiusiam brangiam žmogui. Tarsi tiltas į aną laiką.
K.Donelaičio laikas – lėtas, pagarbus, bendravimo kaip dovanos išsiilgęs. Atrodė, visu spektakliu R.Kazlas dovanojo bendravimo su K.Donelaičiu laiką, kurį vis dėlto matavo, seikėjo, trumpino ir kartino Matininkas su savo įrankiu.
Kūrė performansus
Net įėjęs į sceną kaip Kristijonas, R.Kazlas neskubėjo. Jis darė ilgą nebylių etiudų įžangą, nudirbo daug ūkio darbų, kol paruošė sceną bendravimui, siužetams. Bet viena buvo aišku – Matininką jis išgrūs visada, ar tas ateis su savo matuokliu, ar įgaus giltinės pavidalą.
R.Kazlo Kristijoną įdomu stebėti it kokią planetą. Jis ūkiškas ir lyriškas tuo pat metu. Brandus, rūpestingas vyras ir žaidžiantis vaikas – su savo vaizduotės paslaptimis. Tai, ką aktorius veikė scenoje, – buitis, virstanti poezija, komedija, epu.
Štai jis ruošiasi pirmam epizodui – su fortepijonu. Atsineša kilimą, o jį išvyniojęs randa žiurkę, kandžių. Ir vaiko jas tolyn mušdamas buities rakandu lyg teniso kamuoliukus rakete. Kuria performansą, jei kalbėsime šiuolaikinio meno terminais.
Kitas performansas: ant kilimo atvežamas fortepijonas, o jį atidarius pasigirsta ir pavasarinis paukščių čiulbėjimas, ir vandens čiurlenimas. Trečias žaidimas: kadangi fortepijonui amen, Kristijonas su juo atitinkamai ir elgiasi, net gedulingą giesmę sudeda.
Atrodė gerokai laisviau
Talentingojo R.Kazlo kūrybą žiūrėti buvo išties smagu, nors spektaklyje visko – kaip iš gausybės rago. Kartais tai stabdė vaidinimo ritmą.
R.Kazlas šiame savo spektaklyje buvo gerokai laisvesnis nei ankstesniuose, kuriuose jis lyg purtėsi komiškojo įvaizdžio.
Spektaklyje „Ne pagal šio pasaulio madą” sukurta ir Donelaičių šeimos pora. Kristijonas su Ona – seniai ir darniai gyvenanti pora, kurių kiekvienas ir pabodę vienas kitam, ir vienas be kito negalintys. Jie – vienas kūnas, viena siela. Visa tai R.Kazlas su S.Mikalauskaite suvaidino daugiausia judesiu, bendravimu, ne replikomis.
Skambėjo senatvės motyvas
Artėjant finalui – dramatiškas Kristijono ir Matininko teismo epizodas su didžiulėmis svarstyklėmis, ant kurių dedami „argumentai”, vieno ir kito popieriai, galų gale ir batai.
Senas poetas liko pralaimėjęs ir basas. Senatvės ir nereikalingumo motyvas R.Kazlo spektaklyje aiškiai išgirstamas.
Spektaklyje yra ir Kristijono pasikalbėjimo su Dievu scena. Poetas atlieka išpažintį prie žemos širmos. Aktoriui perėjus į kitą širmos pusę, jis jau Rūpintojėlis, visiškai toks, kokius liaudies meistrai drožia. Taip ir pasišneka Poetas su savo Viešpačiu. Performansas!
Pats R.Kazlas po šio spektaklio atrodo kaip tas drožėjas iš tautos gelmių, gaivalas. Lyg Stanislovas Riauba ar Vincas Svirskis, kurie nežinojo jokių teisingų taisyklių ar ribų. Drožė, kaip Viešpats kuždėjo.
Spektaklyje susiduria skirtingi gyvenimo matai
Žurnalisto Ramūno Gerbutavičiaus kalbintas literatūros tyrinėtoajas Kęstutis Nastopka apie spektaklį „Ne pagal šio pasaulio madą” sakė: „R.Kazlas spektaklyje pavaizdavo K.Donelaitį ne vien kaip poetą, kuris tik plunksna rašo eiles ar skaito savo „Metus” lyg pamokslus būrams. K.Donelaičio kūryba spektaklyje nevyrauja – ji iškyla kaip jo gyvenimo dalis, būties padiktuota būtinybė.
R.Kazlo spektaklio pavadinimas „Ne pagal šio pasaulio madą” paimtas iš to meto parapijos mirčių knygos, kurioje parašyta, kad K.Donelaitis buvo sąžiningas žmogus ne pagal šio pasaulio madą. Vadinasi, sąžiningumas yra tokia žmogaus savybė, kuri netelpa į įprastinius tuomečio ir turbūt dabarties pasaulio rėmus.
Spektaklyje labai iškalbingas Matininko personažas ar net metafora. Įdomu tai, kad kažką matuoja ne tik Matininkas, bet ir pats K.Donelaitis. Tai savotiškas dviejų matų susidūrimas. Hegzametras juk irgi yra matas – šešiamatė eilutė. Kaip išaiškino literatūros tyrinėtojas Aleksas Girdenis, K.Donelaičio hegzametras unikalus tuo, kad antikinio hegzametro eilučių ilgumą jis suderino su toniniu kirčiavimu. O tai apskaičiuoti galėjo tik toks barometrų meistras kaip K.Donelaitis.
Šiuo požiūriu spektaklio pavadinime žodį „mada” būtų galima pakeisti žodžiu „matas” – „Ne pagal šio pasaulio matą”. Spektaklyje tasai matas, kuriuo K.Donelaitis matuoja savo gyvenimą, yra tarsi viso gyvenimo ritmas – lyg metų laikai. Kai Matininkas uždengė lizdą, nutilo paukščių čiulbėjimas. K.Donelaitis tuo tarpu spektaklyje sugebėjo prakalbinti pasaulį.
Svarbiausia, kad R.Kazlui pavyko įžeminti K.Donelaitį. Pasiruošimo K.Donelaičio jubiliejui kontekste spektaklis atrodo kaip tam tikra polemika su K.Donelaičio įamžinimu – kad šis lietuvių rašytojas neliktų paprasčiausia skulptūra prie universiteto.”
