R.Kazlas prieš savaitę Vilniaus teatre "Lėlė" pristatė savo režisuoto spektaklio "Ne pagal šio pasaulio madą" premjerą. Tai savotiška fantazija apie K.Donelaitį, kurią scenoje vaidina pats R.Kazlas (Poetas), Sigita Mikalauskaitė (Žmona) ir Deivis Sarapinas (Matininkas).
Kiek anksčiau R.Kazlas, paskatintas Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojų, įskaitė K.Donelaičio "Metus". Nuo šio darbo ir pradėjome pokalbį su R.Kazlu.
– Rolandai, pastaruoju metu klausausi kompaktinės plokštelės, kurioje jūs skaitote K.Donelaičio "Metus". Bet klausausi ne namie, o automobilyje. Sykį beklausydamas atsiminiau vieno filosofo pastabą, kad šiuolaikiniam žmogui automobilis virto bažnyčia. Akimirkai pasijutau būru, užklydusiu į K.Donelaičio pamokslą. O jūs įrašinėdamas "Metus" ar vaidindamas spektaklyje ar buvote bent akimirkai pasijutęs K.Donelaičiu?
– O aš automobilyje visu garsu klausausi vargonų muzikos. Prie pėsčiųjų perėjos ar sankryžos net pritildau, nes nežinia, ką žmonės gali pagalvot. Gal kad nauja paslauga atsirado – "Bažnyčia ant ratų" ar "Mišios jums patogiu laiku ir patogioje vietoje"?
O savo įrašų nei žiūriu, nei klausau. Nemėgstu. Išsyk pradedi matyt, girdėt klaidas, o pataisyt nebegali. Kas padaryta – padaryta. Klausausi prieš tai. Stengiuosi įsiklausyti į kūrinį, autorių, koks jo tonas, nuotaika.
Ar pasijutau K.Donelaičiu? Žinoma, ne. Juk kokia nors medžiaga yra gal tik atspirties taškas. Bet, kiek teko patirti, kiekvienas kartas vis kitoks, gal tai priklauso ir nuo autoriaus asmenybės ar to, ką jis įdėjo į savo kūrinį.
Kas ten žino, koks buvo tas K.Donelaitis, bet kartais apimdavo toks jausmas, kad į tave tarsi nukreiptas skvarbus, protingas žvilgsnis iš pagarbaus atstumo. Žinote, kaip kokio tauraus žvėries miške. Tu jo nematai, o jis tave jau seniausiai stebi.
– Girdėjau jus skaitant K.Donelaičio "Metus" Vilniaus knygų festivalyje. Būtent tada man kilo nebūtinai teisinga mintis, kad jūs vienintelis pasaulyje mokate visus "Metus" atmintinai – nes tai pagal jėgas tik žmogui, ne sykį įveikusiam maratoną. Ar toje mano mintyje buvo nors dalis tiesos?
– Deja, nemoku. O baigiant įrašą buvo kilusi mintis išmokti kada nors visą poemą atmintinai. Ateina, tarkim, aktorius į sceną, nusiima švarką ir sukalba, suvaidina vienas visus "Metus". Bet tam reikia turbūt ne vienerių metų. Be to, ar bus kas klauso?
K.Donelaičio tekstas toks turtingas, sultingas ir tirštas, kad praleidus ir sukeitus vietomis kokį žodelytį iš karto pabyra visa eilutė. Galvoji: "Ko čia taip nesklandžiai gaunasi ta vieta?". O pasirodo, trūksta kokio nors vieno "ir", ar "ak". Jo tekstas tarsi mechanizmas, viskas savo vietose ir tiek, kiek reikia.
– "Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą..." – tai pirmoji eilutė iš K.Donelaičio "Metų" fragmento, kurį mes mokykloje privalėjome išmokti atmintinai. Koks jūsų požiūris į šį kūrinį buvo anuomet ir kaip jis pasikeitė per kelis dešimtmečius? Apskritai ar stropus mokinys buvote?
– Mokinys buvau geras, bet kad labai stropus, nepasakyčiau. Sekėsi kalbos, geografija, piešimas, muzika. Gerai rašiau temas, rašinėlius.
Bet štai keista, niekaip neprisimenu "Metų" mokykloje. Senas labai jau esu, seniai tas buvo. Ką prisimenu? Seni suolai eilėm, juoda lenta. Lentą prisimenu vis labiau, o "saulelės..." – ne.
Man labiau artimos dabar tokios eilutės: "Ant saulelė vėl nu mūs atstodama ritas,/ Irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia". Arba: "Irgi senystę jau graudena kailinius imtis,/ Bobą su diedu blogu pas kakalį siunčia". Labai aiškiai matau save "blogo diedo" vaidmenyje.
– Kompaktinę plokštelę su "Metais" pavadinote svarbiausiu savo, kaip aktoriaus, darbu. Kodėl? Nejau prieš šį darbą nublanksta net ir nuostabūs vaidmenys kad ir Eimunto Nekrošiaus spektakliuose?
– Pasakiau tik dėl to, kad galų gale įrašas turės šiokią tokią išliekamąją vertę. Pasiliks su visais blogumais ir gerumais, bet bent jau ne atmestinai įrašinėjom. Kitas aktorius skaitytų kitaip, o ir aš pats jau – irgi.
Žinote, tai vis dėl to neeilinė mums, lietuviams, poema ir prisiliesti prie jos didelė garbė. Gal ir netaisyklingai gavosi kai kas, bet, kaip aktorius, norėjau, kad ji būtų gyva.
O dėl "nuostabių vaidmenų". Aktoriaus išėjimas į sceną ypatingas tuo, kad niekada nėra jokių garantijų, jog viskas pavyks tobulai.
Kaip ir krepšinyje turbūt. Rodos ir treneriai geri, ir žaidėjai, ir rungtynių planas paruoštas, bet "neina" žaidimas, nekrenta nors tu ką. Matyt, kalti kieti lankai arba minkšti tinklai. Būna dienų. Bet gerų spektaklių vis dėlto daugiau nei prastų.
– Kai kas jūsų teatrinę veiklą vadina rezistencija, priešinimusi naujausioms teatro ir gyvenimo taisyklėms – drastiškumui, vulgarumui, sarkazmui, nepoetiškumui. Jūs sukūrėte gal skirtingas, bet vis dėlto poetines fantazijas – pagal Vlado Šimkaus poeziją ir K.Donelaičio gyvenimą. Kodėl tam priešinimuisi renkatės poeziją, kuri, kaip dabar ne visai tiksliai mėgstama sakyti, niekam neberūpi?
– O gal poezija ir yra tikrasis žmogaus kalbėjimas? Gal taip žmogus ir pasako šį tą vertinga?
Manau, kad beveik kiekvienas per gyvenimą keletą gražių eilučių pasakom. Vieni įsimylėję, kiti – gilaus liūdesio ar susimąstymo akimirką.
Matyt, tikros kalbos yra nedaug. Daugiau triukšmo, reklamos, grasinimų vienas kitam. Poezija gera tuo, kad ji nedaugiažodė, o pasako daug.
– Pagalvojau, kad dabar mes elgiamės ne pagal šio pasaulio madą. Kalbamės po spektaklio premjeros, nors šiais laikais mėgstama iš kūrėjų išsunkti įspūdžius dar niekam nemačius jo kūrinio. Tad ir klausiu – kokie įspūdžiai po premjeros? Ar sulaukėte kolegų pagyrų ar kritikos? Girdėjau, kad spektaklį matė ir E.Nekrošius, taip pat statęs "Metus".
– Taip, režisierius E.Nekrošius buvo atėjęs į peržiūrą. Galiu tik pasakyti, kad jis darbą įvertino teigiamai, daugiau kalbėti už jį neturiu teisės.
Nuo pat pradžių stengiausi įgyvendinti scenoje tai, ką jau buvau pajautęs, pamatęs vaizduotėje. Į repeticijas ėjau paruošęs konkrečias scenas, etiudus. Dirbom kryptingai, tolygiai, nesiblaškydami.
Atsitiktinumui ar improvizacijai pagal nuotaiką stengiuosi beveik nepalikti vietos.
– Žiūrėdamas spektaklį džiaugiausi, kad R.Kazlas vėl smaginasi. Iš visos širdies. Gaivalingai. Nes pabėgęs iš televizijos atrodėte gal kiek per rimtas. Įdomu, ar tas iškalbingas ir išties subtiliai juokingas spektaklio situacijas padiktavo savitas K.Donelaičio humoro jausmas, ar vis dėlto kažkokie jūsų vidinio gyvenimo pokyčiai? Kaip atsirado tokie žavūs etiudai kaip Kristijono pokalbis su Dievu?
– Man smagu, kad galiu dirbti iš širdies, kurti spektaklį pagal puikaus poeto eiles, gyvenimą.
Pasirinkdamas temą ar autorių galvoju, kad ne tik man, bet ir žiūrovui susitikimas teatre būtų prasmingas, kad tai nebūtų greito pramoginio teatrinio maisto pavartojimas.
Todėl ir toks darbas tarsi atgaiva. O kaip atsiranda etiudai, nežinau. Jie tiesiog patys mandagiai pasiprašo. Kurie įsiprašo nemandagiai – patys išeina. Jau mandagiai. Net gaila kai kurių.
– Spektaklyje tiek Matininkas, tiek Kristijonas kažką matuoja. Literatūros tyrinėtojas Kęstutis Nastopka tai pavadino dviejų matų sandūra – vienas matuoja materialųjį, kitas dvasinį pasaulį, vienas matuoja žemę, kitas hegzametro eilutes. Matininkas vienu metu įgauna giltinės pavidalą. Ar tuo kartais nenorėjote subtiliai užsiminti, kad ir šiandienos pasaulyje kažkas negerai su proporcijomis, pusiausvyra?
– Dažnai galvodavau, kodėl žmonės taip tiesiog godžiai klauso žinių, naujienų iš Seimo, Vyriausybės? Matyt, todėl, kad tos naujienos visada beveik tikros ir bus žmogaus nenaudai. Žmogus skuba klausyti ir kaip nors suskubti gintis.
Visi esam jau įvaryti į tokias sąlygas, kad poetas tu ar ne poetas, o susimokėti teks. Tada pliurpk, kurk, svajok ką nori ir apie ką nori. Bet asmens kodas ir banko kortelė – svarbiausia.
Naudos davėjai ir gavėjai. Pasirinkimo kaip ir nėra. Ar yra? Gal vienuolyne? Vienuoliai, sako, laisvi nuo to. Reiks pasidomėt, broliai ir seserys.
– Jei vis dėlto konkrečiau paklausčiau apie dabarties pasaulio madas, kurios jums kelia juoką, nerimą pyktį, kurias pirmiausia vardintumėte?
– Gal išvengsiu tiesaus atsakymo apie šio pasaulio madas. Kaip rašė sau K.Donelaitis: "Tylėk... Mūsų laikai liepia tylėti." Tai jis rašė maždaug prieš 250 metų. Lyg niekas labai ir nepasikeitė.
Dar neseniai menininkai bandė kalbėt Ezopo kalba. Bet šiais laikais Ezopo kalba daugeliui jau būtų turbūt neįkandama, pernelyg sudėtinga. Kokią pasakėčią gali suprast kaip klaidingai pateiktą informaciją arba tiesiogiai.
Manau, kad rimtai neverta apie tai kalbėt. Kaip rašė Dante: "Su stipresne valia sunku kovoti". O gal ir nereikia... Manau, kad kažkokiu būdu tikrasis Matininkas vis dėlto egzistuoja. Ir pamatuota teisingai, tik reikia laiko arba "čėso". Gal išsilygina pusiausvyra? Ką mes žinom? Glūpi daiktai esam.
Ėmėsi režisūros
Nacionalinės premijos laureatas R.Kazlas, suvaidinęs daugybę personažų teatre, kine ir televizijoje, galiausiai visas jėgas skyrė tik teatrui ir ėmėsi režisūros.
2009 m. pastatė monospektaklį "Geležis ir sidabras" pagal V.Šimkaus eilėraščius, spektaklį "Palata" pagal A.Čechovo kūrinius, o 2010 m. režsisavo spektaklį "Raštininkas Bartlbis" pagal H.Melville'io novelę.
Šiemet įgarsino K.Donelaičio poemą "Metai" ir pasatė spektkalį "Ne pagal šio pasaulio madą" apie šio rašytojo gyvenimą.
