Ar Amerika tikrai yra svajonių šalis? Praėjusią savaitę su „NI & Co” ansambliu grįžome iš pirmųjų savo gastrolių po Jungtines Amerikos Valstijas. Tris savaites koncertavome Vašingtone, Los Andžele, Niujorke.
Džiugino tai, kad Amerikos publikai mano kūriniai pasirodė suprantamesni nei Europos. Artėdavo kūrinio kulminacija ir diriguodamas jausdavau, kaip publika kvėpuoja su manimi.
Koncertavome ir pačioje Holivudo širdyje. Esu ten buvęs, o mano muzikantai stebėjosi, kodėl esame kone garaže, o ne einame raudonuoju kilimu į prabanga tviskančią salę. Vieta, kur kuriama muzika ir kino filmai, nespindi.
Tuose garažus primenančiuose statiniuose generuojamos idėjos, skirstomi pinigai ir kepamos arba laidojamos žvaigždės. Kompanija, kuri leidžia mano muziką, pakvietė mus ten pristatyti savo ansamblį svarbiems žmonėms.
Mūsų klausėsi keliasdešimt svečių – svarbūs muzikos ir filmų verslo atstovai, žmonės, parenkantys garso takelius Holivudo filmams.
Džiaugiuosi, kad pavyko juos sužavėti. Man tą vakarą diriguojant atėjo mintis, kad šis koncertas yra svarbiausias gyvenime. Užmezgėme lemtingų ryšių ir tikimės jau greitai sulaukti apčiuopiamų rezultatų.
Niujorkas mane visada įkvepia. Man patinka tiesiog atsisėsti lauko kavinėje, stebėti žmones, pajusti aplinką. Niekada nebuvau lankytinų objektų gerbėjas, tad ir šįkart garsiąją Laisvės statulą mačiau tik iš tolo.
Daugeliui lietuvių Amerika yra svajonių šalis. Nesu romantiškas, svajones stengiuosi įgyvendinti pats. Taip, Jungtinės Valstijos man atrodo ideali vieta dirbti. O tik vykti ieškoti laimės man atrodo vėjavaikiška.
Be galo myliu Lietuvą, man čia patinka daug dalykų. Gyventi čia malonu, tačiau kartais atrodo, kad mūsų šalis nėra pritaikyta normaliai gyventi. Žmonės Lietuvoje aria kaip arkliai, kad patirtų minimalų gyvenimo džiaugsmą. Ką jau kalbėti apie šaltį, pusnis, žieminius drabužius ir batus, šildymo sezoną, kainas.
Visada turiu svajonių. O antrosios pusės neturiu...
Šiandien neįsivaizduoju savęs su užsieniete, kad ir amerikiete, mergina. Norėčiau su savo mylimąja kalbėtis savo kalba, kad iki subtiliausių prasmių suprastume vienas kitą. Tačiau juk meilė neklausia nei vardo, nei tautybės. Žmogus ir jausmas yra svarbiausia.
Buvo etapas, kai sukausi kaip voverė rate. Dabar jaučiuosi stebėtinai laisvas. Savo laiką skiriu kūrybai, pamąstymams. Šiandien jau turėčiau jo ir meilei – mano širdyje jai vietos yra.
Neieškau draugės baruose ir klubuose. Jausčiausi ten kvailai. Gal esu naivus, bet tikiu, kad sau skirtą žmogų galima sutikti ir einant per perėją.
Viena didžiausių mano praeities svajonių vis dar pildosi. Kai būdamas pirmo kurso studentas subūriau „NI & Co” kolektyvą, bijojau numatyti, kaip mums seksis. Koncertuojame jau septynis sezonus.
Po viešnagės Amerikoje susimąsčiau – svajonė, kurią ryžausi įgyvendinti, vis dar gyvuoja. O juk vertinimų buvo visokių – kol vieni palaikė ir ragino, kiti tiesiog leido jaunuoliams pabandyti. Šiandien man smagu, kad tuomet nepabūgau. Dabar manau, kad kuo anksčiau imiesi įgyvendinti savo svajones, tuo drąsiau jautiesi paskui.
Ar galiu save vadinti sėkmės kūdikiu? Niekada toks nesijaučiau, niekada neužteko vos pajudinti pirštą, kad turėčiau rezultatą. Kad pasiekčiau tai, ką turiu, dirbau ir dirbu labai daug. Darbas, pastangos ir talentas galėtų būti mano sėkmės formulė. Niekas iš dangaus nenukrito.
Už talentą galiu padėkoti savo šeimai. Mama – chorvedė, tėvas ir brolis groja fleita, sesuo – obojumi. Tačiau vis pajuokaujame, kad esame batsiuviai be batų – tėvų namuose nesusirenkame pagroti kartu.
