V.Paukštė su filmo kūrybine grupe sugrįžo į tuos laikus, kai darni Ados ir Jono Paukščių šeima augino tris vaikus, statėsi namus, planavo gražų ir ilgą gyvenimą. Tačiau karas bei Lietuvos okupacija viską apvertė aukštyn kojomis - J.Paukštė už savo veiklą buvo ištremtas ir Vorkutoje mirė, o A.Paukštienė, bandydama išsaugoti vaikus, juos slapstė pas gimines.
Jauniausiąjį Vytautą motina, gerų žmonių padedama, buvo keleriems metams net atidavusi į vaikų namus Vilniuje. Kitos išeities ji neturėjo - enkavėdistai J.Paukštės šeimos ilgai ieškojo, siekė ją sunaikinti.
Panašu, o gal dar ir skaudesnis likimas laukė ne vieno prieškariu gimusio lietuvio. Ne kiekvienam užteko jėgų pakelti, išgyventi ir nugalėti okupacijos išbandymus. V.Paukštė - vienas tų laimingųjų, kuriam pavyko. Ir - su kaupu. Tokių aktorių Lietuva turėjo ir turi nedaug.
"Po filmavimo nesikeikiau, tiktai naktimis ėmė kankinti košmarai. Ir tebekankina, nes sukilo tai, ką teko išgyventi gražaus, ir baisaus, o košmare viską apgaubia dar baisesnės spalvos, todėl kartais pusę dienos nesuprantu, ar iš tikrųjų taip gyvenime yra buvę", - prisipažino V.Paukštė.
- Jums su filmavimo grupe teko lankytis Videniškėse, nuo kurių vos už kelių kilometrų jūsų tėvas šeimai buvo pastatęs didelius namus. Ar šis sugrįžimas namo buvo pirmasis po to, kai juos prievarta teko palikti?
- Kadaise sovietmečiu, kai su Klaipėdos dramos teatru gastroliavome Molėtuose, slapčiomis buvau atvažiavęs aplankyti gimtųjų namų, iš kurių tada jau nieko nebuvo likę. Tiesa, gyvenamąjį namą bolševikai pervežė į Videniškes. Iš pradžių patys buvo įsikūrę, o dabar jame dirba Videniškių seniūnija.
Skaudžiausia, kad per filmavimą šių metų pavasarį ilgai vaikščiojau po laukus ir pamiškę ir negalėjau rasti gimtųjų namų pamatų. Niekada nesitikėjau, kad kada nors taip teks ieškoti savo namų ir prisiminti, kur buvo priemenė, rūsys, mamos išpuoselėta virtuvė, kambarys, kuriame su broliu ir sese miegodavau, ar kur auga liepa, kurią tėvas pasodino prie kluono ir, išvažiuodamas iš jo, dažnai užkabindavo. Dabar jau aiškiai viską prisimenu ir beveik kasnakt sapnuoju.
- Ar ta gimtųjų namų paieška nevirto vienu sunkiausių ir vienu svarbiausių vaidmenų?
- Tą vaidmenį laikyčiau, ko gero, geriausiu, o gal net baisiausiu, nes viskas buvo labai tikra.
Kai Videniškėse įžengiau į tėvo statytą namą, manęs jo vaizdas nepribloškė, nes to, kas išlikę atmintyje nuo vaikystės, nepamačiau. Viskas juk pasikeitę. Nebe mano tai namai.
Labiau širdį degino rasti namų pamatai, akmenys, nuo kurių samanas nudraskiau.
- Kodėl, jūsų manymu, žmonės, pasiekę brandą, vis dažniau atsigręžia į tai, ką išgyveno vaikystėje, paauglystėje?
- Ar įmanoma pamiršti tą pojūtį, kaip Anykščiuose vasarą, įbridus į Šventąją, žuvytės kojas baksnodavo? Per filmavimą vaikštant Šventosios pakrantėmis tie vaizdai atsigamino.
Matyt, anksčiau ar vėliau visi sugrįžtame atgal, į gyvenimo pradžią, tarsi sužeistos stirnos, kurios apsuka ratą ir sugrįžta pasižiūrėti, kas kėsinosi jas nužudyti.
- Per filmavimą režisierius Povilas Gaidys, su kuriuo Klaipėdos dramos teatre dirbote daugiau nei pusę amžiaus, pastebėjo, kad iš kitų aktorių išsiskyrėte ne tik jautrumu, bet ir stilingumu. Ir kur tas subtilus aprangos pojūtis ir iki šiol išsaugotas nedažnam vyrui būdingas potraukis puoselėti rankas, nagus?
- Taip anais bolševikiniais laikais reiškiau savo protestą. Norėjosi parodyti, kad neįmanoma mūsų visų surikiuoti į vieną pilkų žmonių eilę.
- Kad ir kaip žmonės sovietmečiu bandė protestuoti, vis tiek dažnam tekdavo susitaikyti su primestomis tuometės valdžios vertybėmis. Kaip jums pavyko užgniaužti savyje tas baisias nuoskaudas ir dirbti teatre, kuriame žmonės būdavo dar labiau "prižiūrimi"?
- Iš pradžių tikrai nesinorėjo atsukti kito žando tiems, kurie per tardymus buvo žiauriai sumušę mamą. Maniau, kad jei man po ranka pasitaikytų tas kagėbistas, kuris suskaldė jai ausies būgnelį, aš jį sunaikinčiau. Bet ilgainiui prisitaikiau, susitaikiau su okupacine santvarka.
Juk man ir mano šeimai pirmiausia reikėjo sugebėti taip gyventi, kad nebūtume susekti, demaskuoti ir išvežti į Sibirą. Mama buvo iškarpiusi visas nuotraukas, kuriose tėvas vilkėjo karinę uniformą. Jis tarsi buvo ištrintas ir mūsų rato. Ant antkapio Vilniaus Jeruzalės kapinėse iškaltas tik jo vardas. Kur tėvo palaikai, mes taip ir nesužinojome. Tokie išgyvenimai daugelį sovietinių nesąmonių nustumdavo į šalį. Jos atrodydavo lyg koks absurdas.
- Ar liko tokių dalykų, apie kuriuos jūs kuriant filmą nepasakėte, kuriuos nutylėjote arba galbūt sąmoningai nenorėjote prisiminti?
- Yra buvę ir skaudžių išgyvenimų, dėl kurių esu pats kaltas. Galbūt dėl to, kad gyvenimas klostėsi būtent taip, o ne kitaip.
Esu pridirbęs gyvenime ir to, ko tikrai nereikėjo daryti. Ne kartą esu įskaudinęs savo artimuosius dėl to, kad per dažnai "čėrką padarydavau".
Jei ką nors gyvenime padarydavau ne taip, sesė, kuri buvo vyriausiausia ir ilgai atstojo man, kaip jaunėliui, ir tėvą, ir motiną, siaubingai išgyvendavo. Bet ką padarysi, gyvenimas neina taip lygiai, kaip norėtųsi. Kartais įkrinti į duobę.
- Kas jums padėdavo iš tų duobių išlipti?
- Girčiausiai, jei sakyčiau, kad pats. Ir šeima, ir vaikai padėdavo vėl kabintis į gyvenimą.
- Nedažnai kalbate apie savo gyvenime sutiktas moteris. Filme šios temos taip pat išvengėte. O kaip buvo iš tikrųjų - moterys labiau praturtino jūsų gyvenimą ar apkartino?
- Nelengvas šis klausimas. Visaip yra buvę. Negalėčiau prisipažinti, kad mane su kuria nors moterimi siejo toks didelis romanas kaip Leniną su Nadežda Krupskaja. (Juokiasi.)
Daug gražių dalykų esu patyręs su moterimis. Žmona Julija irgi man yra padėjusi kapstytis iš gyvenimo duobių. Ir dabar, pašlijus sveikatai, rūpinasi.
Apie meilę kalbėti nenorėčiau, nes kas žino, kiek ta žabala meilė tęsiasi? Nors jos mums visiems reikia, ko gero, ji trunka metus dvejus, o po to prasideda normalus gyvenimas.
- Gal jūsų amžiuje meilė, kai moteris paduoda puodelį kavos ar išverda skanios sriubos?
- Man nereikia paduoti, nes patinka pasiimti pačiam. (Juokiasi). Bet, žinoma, kaip ir visiems vyrams reikia moters dėmesio, šilumos. Tik kaip ir dažnas vyras nenoriu to pripažinti.
- Ar aktorius V.Paukštė buvo, kaip sakoma, mergininkas?
- O kaipgi? Ir dabar esu! Taip jau vyras sukurtas. Tik šešiolikos ir aštuoniasdešimties mergininkas gerokai skiriasi.
Iš manęs juk niekas neatėmė pojūčio matyti ir suprasti, kas gražu, kas traukia mano, kaip vyro, dėmesį. Bet jaunystėje, tiesą sakant, dažniau mylėdavau platoniškai meilės. Ilgai mylėdavau.
- Ar esate pastovaus charakterio žmogus?
- Esu sėslus ir pastovus. Daugiau kaip pusę amžiaus dirbu tame pačiame Klaipėdos dramos teatre, o į žmonos raginimus ir kvietimus atvažiuoti į Ameriką, kur ji su pertraukomis jau dešimtmetį gyvena, kategoriškai atsisakydavau. Nenoriu iš namų išvažiuoti, ir viskas!
- Pro savo namų langus kasdien matote rekonstruojamo Klaipėdos dramos teatro pastatą. Ar tikitės jo atnaujintoje scenoje dar suvaidinti?
- Norėti - maža. Reikia dar galėti. Gydytojai žada, kad mano sveikata pasitaisys po pusmečio (aktorius šių metų pavasarį patyrė insultą. - Red.). Teatro didžiąją sceną žada atidaryti po dvejų metų. Kas gali žinoti, kas per tą laiką įvyks...
Mano galva, Lietuvos teatro padėtis apskritai prasta kaip niekad. Klaipėdos teatrą jau paliko ne vienas aktorius. Bet, kaip rašytojas Grigorijos Kanovičius yra sakęs, žuvis ieško, kur giliau, o žmogus - kur ta žuvis.
Teatras gyvas ir įdomus tada, kai turi stiprų režisierių, o kai stiprios asmenybės nėra, tuomet teatras tik egzistuoja.
Nors šiuo metu su ilgesiu prisimename tokių režisierių kaip Juozas Miltinis ir Povilas Gaidys laikus, kažin ar geriau, kai žmonės sėdi alaus baruose, o ne teatre, kad ir koks jis būtų.
Aktoriaus portrete - visos kartos atvaizdas
Dokumentinio filmo "V.Paukštė. Įslaptintas gyvenimas" režisierius V.Babaliauskas: "Per aktoriaus V.Paukštės portretą ir kūrybą siekiau atskleisti, apibendrinti jo kartos žmonių bei kūrėjų gyvenimą. Kadangi jis už daugelį savo amžininkų kur kas brandesnis, įdomesnis ir talentingesnis, jį galima būtų laikyti tarsi to meto ruporu. Per Filmavimą V.Paukštė buvo labai atviras ir nuoširdus. Jei ką ir nuslėpė, tai pakankamai žaviai. Ir teisingai - juk nebūtina viešai išpažinti visas gyvenimo klaidas, nors jų aktoriaus gyvenime, matyt, būta. Bet nemanau, kad V.Paukštė yra padaręs kokių nors itin skaudžių, smerktinų ar kitų žmonių gyvenimą sužalojusių klaidų. Nuo to apsaugojo jo požiūris į gyvenimą. Mano galva, nepaisydamas skaudžių asmeninių tragedijų ir išgyvenimų, V.Paukštė ir anksčiau, ir dabar į gyvenimą žvelgia optimistiškai.
Per filmavimą V.Paukštės klausėme, kaip gyventi, jei žmogus nieko negali pakeisti. Ar tokiu atveju susitaikymas su tikrove ir prisitaikymas prie jos, prie to meto sistemos yra smerktinas? Manau, kad ne.
V.Paukštė, nepaisant jo charakterio kampuotumo, ir anais laikais, ir dabar vertinamas kaip mūsų kultūros bei teatro brangakmenis. Kad ir kaip jį daužymų gyvenimas ar apneštų dulkėmis, jo išmesti neįmanoma, net jei atskilų koks kampelis.
Galbūt dalį žiūrovų nuvils tai, kad filme neapžvelgta visa V.Paukštės kūryba. Tai dariau sąmoningai, nes filmas ne apie unikalius vaidmenis, o apie jį patį. Teatras ir kinas - tik šalia jo, kaip asmenybės. Nors paskutinis Vytauto vaidmuo Gintaro Varno režisuotoje Augusto Strindbergo dramoje "Šmėklų sonata", mano įsitikinimu, - vienas įdomiausių. Tas žvelgimas iš scenos į savo gyvenimą, kai jau nieko pakeisti nebeįmanoma, sutaurina ir aktorių, ir jo personažą."
Viešosios įstaigos "TV Europa" prodiusuotą filmą apie aktorių V.Paukštę kūrė režsierius V.Babaliauskas, scenarijaus autorė Birutė Vyšniauskaitė, operatoriai Jonas Gurskas ir Vytas Jankevičius, montažo režisierius Edvinas Kisielius, kaip kompozitorius debiutavo Saulius Jegelevičius, prodiuseris Algirdas Žvinakevičius.
Dokumentinio filmo "V.Paukštė. Įslaptintas gyvenimas" premjera - lapkričio 27 d. Vilniaus kino teatre "Forum Cinemas Vingis" 18 val. 50 min.
