Nors A.Bajevai dar tik 28 metai, ji jau susiformavusi atlikėja, patenkanti į sėkmingiausiai karjerą darančių menininkų būrį. Sėkmės sudedamosios dalys akivaizdžios: jauna, elegantiška, artistiška ir svarbiausia - nepaprastai gili ir subtili muzikė, kelių prestižinių konkursų laureatė, kuriai buvo patikėta griežti Stradivariaus smuiku. Maža to, ji - laiminga dviejų vaikų motina.
Paklausta, kaip vertina lyginimą su V.Mae, A.Bajeva tik nusijuokia: "Dieve, kaip aš galiu vertinti!? Tai nerimta. Man tokie eksperimentai visiškai neįdomūs - gryna komercija, neturinti nieko bendra su menu. Šou su smuiku - ne daugiau. Bet kiekvienam savo - nieko nekritikuoju ir neteisiu."
- Jūs tokia jauna, bet jau garsi. Kaip jums tai pavyko?
- Nors groju nuo penkerių metų, muziką išties pamėgau ir pradėjau ją suprasti sulaukusi dvylikos. Nuo tada supratau, kad ji - mano pašaukimas. Mokiausi profesoriaus Eduardo Gračo klasėje Maskvoje, Mstislavo Rostropovičiaus kvietimu stažavausi Prancūzijoje, lankiau legendinės Idos Gendel, Šlomos Minco, Boriso Garlickio meistriškumo pamokas. Dalyvavau daugybėje tarptautinių konkursų ir festivalių. Svarbiausia, kad žmonėms patinka, kaip aš groju, o tai man svarbiau negu kalbėti, nes daugiau galiu pasakyti muzika negu žodžiais.
- Kam jūs pirmiausia dėkinga dėl savo sėkmingos karjeros?
- Tėvams. Kuo daugiau man metų, tuo labiau gėriuosi jų poelgiu. Mes gyvenome Almatoje. Man buvo 10 metų, kai į savo klasę Centrinėje muzikos mokykloje prie Maskvos konservatorijos mane pakvietė garsusis E.Gračas.
Tėvai ilgai nedvejodami metė gerą darbą, pardavė puikų butą ir persikėlė su manimi į Maskvą. Mano manymu, tai žygdarbis.
- Jūsų tėvai - muzikantai. Gal muzikinius genus paveldėjote?
- Aš nuo vaikystės žinojau, kas yra muzika. Man atrodo, kad nėra tokios sąvokos "muzikiniai genai". Svarbu vaiko aplinka pirmaisiais jo gyvenimo metais. Kuo jis mažesnis, tuo greičiau mokosi. Kai vaikas mato, kad visi namuose muzikuoja, nereikia jokių genų. Vaikas pats pradeda ką nors groti. Žinoma, jis pamėgdžioja - ir tėvų artistiškumą, ir elgseną. Dažnai muzikantų vaikai tampa muzikantais, kaip gydytojų vaikai - gydytojais. Man muzika - ne tiesiog darbas, o gyvenimo būdas, kuris veikia ir šeimą.
- Minėjote, kad jums teko laimė mokytis iš legendinių muzikantų. Tarp jų - I.Gendel. Papasakokite apie šią britų smuikininkę. Kaip patekote į jos pamokas? Jai tuoj sukaks 85 metai, ji išties legenda.
- Taip! Ir ji puikios formos. Tai fenomenas. Ji nedidelio ūgio, avi aukštakulnius batelius, jos šukuosena ir makiažas visada nepriekaištingi, drabužiai - ekstravagantiški. Kasmet ji atvyksta į meistriškumo kursus Izraelyje. Juose ir aš dalyvavau. Tai buvo nuostabus metas.
Be meistriškumo pamokų, I.Gendel visada surengia koncertą. Jos garsas, vibracija neapsakomi ir viskas taip ekspresyvu - taip buvo įprasta groti XX amžiaus viduryje. Dabar niekas taip nebegroja. Aš tiesiog apsiverkiau jos koncerte. Būdama 80-ies ji grojo Johanneso Brahmso Pirmąją sonatą, čigoniškas melodijas, taip, kad visi nuo kėdžių virto. Neįtikėtina. Per pamokas ji iš karto pareiškia: "Aš ne pedagogė. Aš tik galiu parodyti, kaip tai groju."
- Dar viena legendinė asmenybė jūsų gyvenime - M.Rostropovičius. Kokį jį prisimenate?
- Mes daug kalbėjomės ir keletą kartų repetavome. Tai unikalus žmogus - dešimties metrų spinduliu nuo jo sklido fluidai, prikaustantys prie jo visų dėmesį. Tai nepaprastai išsilavinęs, protingas ir talentingas žmogus, daug kuo pakeitęs XX amžių. M.Rostropovičius vis pasakojo kokias nors istorijas, labai juokingus ir sąmojingus anekdotus. Ir kai repetuodavome, visa, ką jis kalbėjo (o jo asociacijos būdavo labai taiklios), iš esmės pakeisdavo frazės ar kūrinio supratimą, padėdavo pajusti, kaip reikia groti.
- Ar jūsų repertuaras platus?
- Platus - aš greitai išmokstu naujus kūrinius. Ir man nereikia daug repetuoti - didele dalimi tai lemia tvirta bazė, suformuota dar vaikystėje.
O ir įgimta tinginystė - gaila šešias valandas per dieną skirti formai palaikyti. (Šypsosi.) Todėl stengiuosi per trumpą laiką padaryti kuo daugiau.
Anksčiau, kai daug repetuodavau, grojau blogiau negu dabar, kai repetuoju mažiau. Tai turi tam tikrą prasmę - man norisi sutelkti dėmesį į programą.
- Kokio muzikos istorijos laikotarpio estetika jums artimesnė?
- Sunku pasakyti. Negaliu išsirinkti vieno laikotarpio, nes visas muzikos žavesys, patrauklumas ir genialumas tas, kad ji skirtinga: skirtingos kalbos, šalys, laikai. Be galo įdomu stebėti, kaip visa tai susipina.
- Dramos teatre aktorių repertuaras priklauso nuo amžiaus: iki kai kurių kūrinių reikia priaugti, o jeigu tau jau šešiasdešimt, pavyzdžiui, Džuljetos nebesuvaidinsi. Ar yra tokia muzikų priklausomybė?
- Kaip kam. Anksčiau man atrodė, kad Ludwigo van Beethoveno Koncerto smuikui ir orkestrui - o tai geniali muzika - negalima groti, kol nesulaukei bent trisdešimties. Bet aš neištvėriau - jau dabar groju šį kūrinį.
Arba, tarkim, Niccolo Paganini. Man jo kūriniai nebeįdomūs - atrodo lengvabūdiški, tik technikai demonstruoti. O amerikiečių smuikininkas Ruggiero Ricci, regis, aštuoniasdešimties išleido N.Paganini kūrinių albumą. Ir tai buvo labai šaunu.
- Ar, be klasikos, domitės kokiomis nors muzikos kryptimis?
- Labai mėgstu džiazą, brazilišką muziką - sambą, bosanovą, visas tas karštas melodijas. Žaviuosi džiazo muzikantų gebėjimu improvizuoti be natų - toks įspūdis, kad jų pirštai patys žino, ką daryti.
Klasikos, žinoma, perklausiau labai daug. Tačiau kaip atlikėjai man patinka atrasti sau ką nors nauja, groti "nenugrotus" kūrinius.
- Tapusi N.Paganini konkurso Maskvoje laureate jūs turėjote progą metus groti Stradivariaus smuiku. Ar jis išplečia atlikėjo galimybes, ar, atvirkščiai, uždeda ant pečių atsakomybės naštą?
- Kuo geresnis smuikas, tuo daugiau jis turi galimybių: įvairesnių garso spalvų, detalių, nuostabų piano. Nebūsiu pirma, kuri instrumentą lygina su automobiliu. Sėdi prie aukščiausios klasės automobilio vairo ir jauti, kad gali daugiau.
- Jūs laikėte rankose ir "Ekspaganini" smuiką...
- Juo pagrojau kelis koncertus ir įrašiau plokštelę. Smuikas priklauso žinomam mecenatui Maksimui Viktorovui. Jis teisininkas, mokėsi muzikos mokykloje ir amžiams įsimylėjo smuiką: įkūrė N.Paganini smuikininkų konkursą Maskvoje, aukcionuose perka brangius instrumentus, tarp jų įsigijo ir smuiką, kuriuo grojo N.Paganini, todėl jis taip ir pavadintas. Šis smuikas pagamintas italų meistro Carlo Bergonzi. Nuostabus instrumentas: kai paimi jį, rankose tiek jėgos atsiranda! Išties gali daugiau išreikšti negu paprastu instrumentu.
- Jūs - dviejų vaikų motina.
- Taip. Vyresnysis sūnus Miša ir duktė Lika, kuriai treji metai.
- Ar esate gera mama?
- Aš truputį išprotėjusi mama. Maniau: pagimdysiu vaikus, atiduosiu juos seneliams ir toliau rūpinsiuosi savo karjera. Tačiau nepavyko: aš labai ilgiuosi vaikų, dažnai keliauju po pasaulį kartu su jais.
- Ar norėtumėte, kad jie taptų muzikantais?
- Norėčiau, kad jie gautų įvairiapusį išsilavinimą. Pavyzdžiui, tas išsilavinimas, kurį davė Centrinė muzikos mokykla prie Maskvos konservatorijos, labai siauras.
Nė vienas save gerbiantis pedagogas neis į muzikantų mokyklą dėstyti, pavyzdžiui, fizikos, nes mokiniai vis praleidinėja jo pamokas. Jiems ir jų tėvams fizika visiškai nereikalinga. O aš labai gailiuosi, kad negavau tų žinių.
- Jurijus Bašmetas ir dirigentas, pianistas Michailas Arkadjevas - ryškūs mūsų dienų muzikai, su kuriais jūs bendradarbiaujate. Abu žinomi požiūriu į Rusijos valdžią: J.Bašmetas palaiko Vladimiro Putino režimą, M.Arkadjevas - bebaimis opozicionierius. Kuri pozicija jums artimesnė?
- M.Arkadjevo pozicija. Ji verta pagarbos. O J.Bašmetas... Žinote, jis visiškai nuoširdžiai pritaria V.Putinui, turi tam savų priežasčių: valdžia padeda jo orkestrui, remia. Nesmerkiu J.Bašmeto. Jis, be jokių abejonių, genialus muzikantas, turi teisę galvoti kitaip nei aš.
Tik nesuprantu, kodėl jis įsitikinęs, kad mano draugai Rusijoje, mitinguose protestuojantys prieš nesąžiningus rinkimus, kitus valdžios veiksmus, daro tai ne savo valia, o už pinigus.
- O jūs dalyvaujate mitinguose?
- Ne. Dabar aš gyvenu ne Rusijoje, o Liuksemburge. Prieš keletą metų sąmoningai apsisprendžiau išvykti iš Rusijos: man atrodė, kad čia niekada niekas nepasikeis, viskas be prošvaisčių.
- Ką jūs dabar manote apie Rusiją?
- Tai tokia didelė šalis... Dabar čia sudėtingas metas. Akivaizdus visuomenės susiskaldymas. Žiaurus susiskaldymas.
Kai kurie žmonės man sako: "Europa merdi!" Bet šiuo metu man maloniau gyventi merdinčioje Europoje, kurioje jaučiuosi laisva ir saugi.
Parengė Milda Augulytė
