Pusmetį Lietuva pirmininkavo ES Tarybai. Greičiausiai, kad tai jau pastebėjote, nes dar tam momentui neatėjus, šoko ne tik šluotos, bet ir žurnalistų klaviatūros. Televizija bei spauda nerimo ir narstė pirmininkavimo pareigą-privilegiją, teorines ir realias galimybes pasirodyti ir būti pamatytiems, mūsų valstybės išsikeltus tikslus ir diplomatų komandos stiprybes. Ir vėlgi, tik tuo atveju, jei nepastebėjote, pirmininkavimui įprasminti buvo parengta solidi kultūros programa.
Apie ją daugiau išgirdome tik pirmininkavimui įsibėgėjus, kai naujienų portalai pradėjo publikuoti į Briuselį atsiųstų žurnalistų apžvalgas. Kas, su kuo, kur, ką darė? Ir jokio kodėl. Todėl rūpi paspėlioti, kokiai auditorijai yra skirta kultūros programa ir koks jos tikslas bei bendras Briuseliui siunčiamos žinutės vardiklis. Ką ji turėtų sakyti Briuseliui ir mums patiems?
Žvilgterėkime į kultūros programą. Oficialių punktų – šešiolika. Apima jie beveik visą menų gamą nuo dailės iki kino bei pagal ūgį išrikiuoja Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, Violetą Urmanavičiūtę-Urmaną, Joną Meką, Oskarą Koršunovą, Šarūną Bartą, grupę lietuvių dailininkų ir keletą bepavardžių tarpdisciplininių projektų.
Nevalingai kyla absoliučiai nekorektiškas noras padalyti juos į dvi nelygiasvores dalis – aukštąją ir biurokratinę, dar kitaip pastarąją būtų galima pavadinti „iš reikalo“ arba „nes visi taip daro“. Pastariesiems renginiams reikėtų negailestingai nurašyti įvairias kilnojamas ir institucijų koridoriais keliaujančias parodas bei edukacinius terminalus. Tokius kaip šalies tautines, istorines ir gamtines vertybes pristatantį informacinį korį „Lietuva Europoje. Europa Lietuvoje“ ar dešimt pašto siuntų su lietuviškomis UNESCO vertybėmis.
Gražu, kilnu ir mums patiems labai svarbu, bet ar tokie projektai tikrai yra prasmingi dabar, kai visa informacija pasiekiama vienu kompiuterio pelės mygtuko spustelėjimu? Ir tada, kai telefonu nuskenuotas linijų ir kvadratėlių kodas atveria reikiamą prieigą internete, kad ir tose pačiose UNESCO arba Europianos svetainėse.
Lieka apgailestauti, kad sausiems darbuotojams – sausos pramogos. Arba kitaip – kai reikia formalaus bruzdesio – rengiamos parodos keistais pavadinimais europinėse institucijose. Vargu ar „dievų užgaida“ tituluojamame eurokvartale apsilankys eilinis miestietis, idant susipažintų su Lino Liandzbergio ar Vilmanto Marcinkevičiaus kūryba. Taigi pliusai už atliktus darbus, užpildytus fojė ir nematomus renginius.
Kitas institucijose paskendęs projektas – ES Tarybos būstinę „Justus Lipsius“ puošianti lietuviškų sodų instaliacija, kurią lydi skirtingose pastato erdvėse įkomponuoti lietuvių dizainerių sukurti baldai, Kazimiero Žoromskio tapyba, Vincento Gibavičiaus grafika ir Teodoro Kazimiero Valaičio mažųjų skulptūrų ekspozicija.
Interjerų apipavidalinimas, kurį, deja, pamatys tik institucijų darbuotojai, diplomatai bei jų įsivesti svečiai yra stiprioji dekoravimo projekto pusė. Tuo tarpu viešai prieinamame Tarybos atriume pakabinta „Europos sodų“ kompozicija gerokai nuvilia – instaliacijos detalės yra per smulkios bandytai pažaboti erdvei, o aukštai į dvi grupes suspiesti melsvai pilkšvi sodai pražūsta stiklinio stogo konstrukcijų fone. Ir nors sumanymas užčiuopia lietuviškos pasaulėvokos ir gyvensenos šerdį bei jautriai paliečia vieningos ir darnios Europos idėją, deja, jis nėra sėkmingai įgyvendintas, stokoja pusiausvyros erdvėje ir spalvinėje aplinkoje. Apmaudu.
Jei sau leistumėme išklysti iš oficialios programos rėmų, atsivertų kiek platesnė renginių, skirtų Belgijos Karalystės ir ES sostinei, panorama. Folkloro šventės metu nuskambėjusi lietuvių liaudies muzikos ir kulinarinio paveldo šventė, susitikimai su lietuvių rašytojais ir politikais, Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėliais papuoštas besišlapinantis Briuselio berniukas (ir nufotografuotas kelių tūkstančių turistų), maratono bėgimas už pirmininkaujančią šalį ir kiti į gatves išeisiantys renginukai yra tai, ko reikėtų miestui ar bent jau jį lankantiems turistams.
Viena blogybė – nieko išradingo. Į alaus, obuolių ir kumpių ragavimo akcijas kviečia kiekviena pirmininkaujanti šalis, o berniukas skirtingais kostiumais rengiamas bent 36 kartus kasmet ir turi jų nemažiau kaip devynis šimtus. Todėl taip ir kyla pagunda sudvejoti, ar, neskaičiuojant gamintojų pelno, tokios šventės kelia šalies žinomumą. Galbūt. Tai yra keletas žingsnių viešumo link, tačiau vargiai pastebimų, nes žingsniuojamų blizgiai numintais ir kitų patirtimi grįstais takais. Be abejo, galėtume spekuliatyviai pasvarstyti, ar maestro Donato Katkaus sudiriguotas ekskavatorių koncertas Briuselio kultūros nakties Nuit blanche metu būtų palikęs gilesnius įspūdžius miestui nei liaudies šokiai, bet apsieikim. Ko nebuvo – nepalyginsi. Galbūt ir nebuvo tikslo nustebinti, o tik fragmentiškai pristatyti tradicinę liaudies kultūrą.
Smulkūs renginukai, filmų peržiūros, mugės, skaitymai, susitikimai su poetais, rašytojais ir politikais turėjo tapti savotišku dūzgiančiu fonu, kuriame išryškėjo elitiniai kultūros programos akordai: Urmanavičiūtės-Urmanos ir Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas, Meko ir Landsbergio pašnekesys menų centre BOZAR, Liutauro Pšibilskio parengta paroda iš asmeninės Meko kolekcijos „Jonas Mekas / The Fluxus Wall“, koncertų lydima gausiausia iki šiol užsienyje eksponuota Čiurlionio kūrinių paroda, Barto kino retrospektyva, OKT Hamletas, kurio Briuselio teatrai alko jau kelerius metus.
Gundo apgailestauti, kad dėl veikiausiai finansinių ir vadybinių priežasčių nebus parodyta visa Koršunovo trilogija Hamletas, Dugne ir Žuvėdra (arba duetas Hamletas ir Dugne), galėjusi suduoti neabejotinai stiprų kultūrinį smūgį Briuselyje. Kartu reikia prikąsti liežuvį ir sau pripažinti, kad tai ne Lietuvos teatro sezonas ES sostinėje, o kultūrinis mums svarbaus politinio vyksmo apipavidalinimas. Todėl santūrumą renginių kiekybėje vertinčiau kaip brandų programos bruožą.
Kitas svarbus organizatorių pasiekimas – kad Lietuvą reprezentuojantys menininkai ir atlikėjai neliko grumtis žūtbūtinėje kovoje dėl medijos ir žiūrovų dėmesio. Priešingai, didžioji dalis renginių yra įtraukti į svarbiausių tarptautinių festivalių programas, derinamas ir šlifuojamas bent pora metų iki joms pasirodant. Taip Urmanavičiūtės-Urmanos rečitalis tapo Klarafestival dalimi, Petro Geniušo ir M. K. Čiurlionio kvarteto koncertas įsiliejo į 56-ojo Flandrijos festivalio Gente programą (beje, papildomas kvarteto koncertas įvyko Antverpene), „Ąžuoliuko“ pasirodymas – į The Voice chorų festivalį.
Kasmet ant šių tarptautinių renginių scenų užlipa geriausi Europos ir pasaulio atlikėjai bei kolektyvai. Todėl Vytauto Miškinio vadovaujamas „Ąžuoliukas“ koncertavo toje pat programoje su bene žinomiausiu pasaulyje berniukų choru iš Vienos Die Wiener Sдngerknaben, o Klarafestival, šiais metais dedikuoto melancholijai, scenoje skambės ne tik Mahler Chamber Orchestra atliekami Dmitrijaus Šostachovičiaus ir Benjamino Britteno kūriniai, bet ir Urmanavičiūtės-Urmanos mėgiamas Richardas Wagneris ir Juozo Gruodžio Ulijona.
Už išgyvenimą perpildytame Briuselio kultūros renginių kalendoriuje liko kovoti lietuviškos dokumentikos programa, Barto retrospektyva ir atskira Focus on Lithuania žyme paženklinti Mekas ir OKT.
Nepradingti afišų įvairovėje jiems turėtų padėti renginius priimančios populiariosios kultūros įstaigos, organizatorių vykdoma komunikacijos kampanija ir pačių kūrėjų pavardės. Beje, apie pavardes. Džiugu, kai jos puošia festivalių plakatus, o ne kukliai šliejasi prie angliškų, prancūziškų ar belgiškų vardų. Ir tai dar viena neabejotina programos stiprybė, kad ekonominės krizės metais buvo priimti išmintingi sprendimai ir apginta būtinybė būtent kultūros žvaigždžių pasirodymais įprasminti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai laikotarpį.
Pasirinkus nepriekaištingos kūrybinės reputacijos, pasaulinio lygio menininkus, vienu šūviu buvo nušauti du zuikiai. Visų pirma, buvo suformuluota ir pasiųsta žinia apie šalį, kurios aukštoji kultūra yra tokia pati, kaip visos Europos – pripažinta, perspektyvi ir moderni, bet kartu turinti stiprias kūrybines tradicijas. Net šiek tiek daugiau.
Įterpus keletą sovietų Lietuvoje (Kazimieras Teodoras Valaitis, Robertas Verba, Almantas Grikevičius, etc.) bei emigracijoje (Kazimieras Žoromskis ir dar kartą Jonas Mekas) kūrusius menininkus, kultūros programoje tarsi buvo nubrėžta nepertraukiama tradicijas ir modernius kūrybinius procesus jungianti linija, vedanti nuo Čiurlionio genijaus iki šiandien pasaulyje pripažintų Lietuvos atlikėjų ir kūrėjų – Urmanavičiūtės-Urmanos, Koršunovo, Barto ir dar tik kylančių žvaigždžių – Justės Janulytės ir Agnės Žagrakalytės.
Kitas programos rengėjų sumedžiotas zuikis – užtikrintas publikos dėmesys. Pristatomus menininkus tikrai pastebės juos jau pažįstanti Belgijos publika ir specialiai sudominti Briuselyje dirbantys politikai ir biurokratai. Būtent jie, sprendžiant iš programos viešinimo krypties, ir yra pagrindinis taikinys. Jei bus teisingai pasiųsta žinia, pirmieji įsimins, kad jų mėgstamas menininkas yra iš Lietuvos, o parlamentarai ir komisarai papildys iki tol įsivaizduotą kultūrinį ir socialinį mūsų šalies peizažą naujomis profesionalumo ir kūrybingumo aukštumomis.
Nežinau, kaip būtų galima išmatuoti kokybinį Lietuvos įvaizdžio pokyti politinėje ES sostinėje (lengvesnėmis ir greitesnėmis derybomis?), bet esu tikra, kad tie rodikliai būtų Lietuvos naudai. Ir nors dvišalių kultūrinių santykių stiprinimas nėra aptariamos programos prioritetas, drįsčiau tikėtis, kad ateityje šalutinė kultūrinės kampanijos pasekmė galėtų pasireikšti atviresniu ir noresniu Lietuvos ir Belgijos kultūros įstaigų ir festivalių bendradarbiavimu.
Pabaigai – labai trumpai. Lietuva savo pirmąjį pirmininkavimą ES Tarybai apipynė aukšto lygio kultūriniais renginiais, liudijančiais ne tik kūrybines mūsų šalies galimybes, bet ir stiprias europietiškos valstybės tradicijas. Briuseliui pristatytos galingo kalibro kultūros žvaigždės, savo talentu peržengiančios Lietuvos sienas ir keičiančios daugiasluoksnę Europos tapatybę.
Gal kiek per drąsu taip sakyti, tačiau kultūros programos rengėjai pasiuntė aiškią žinutę ne tik ES, bet ir pačiai Lietuvai, kad visuomet buvome ir esame svarbi kultūrinės Europos dalis.
