- Kiek jums svarbi dokumentinių filmų programa kino festivaliuose?
- Kaip dokumentinio kino kūrėja šiai programai skiriu papildomą dėmesį ir stengiuosi pamatyti kuo daugiau dokumentinių filmų. Kita vertus, nenorėčiau brėžti griežtos takoskyros tarp žanrų, nes vis tiek lieka svarbiausia – geras, jaudinantis, atveriantis naują pažinimą kinas.
- Kokiais kriterijais vadovaudamasi pasirenkate filmus, kuriuos žiūrėsite kino festivaliuose?
- Seku, kas vyksta kino pasaulyje, keliauju po kino festivalius, visada perskaitau vietos kino kritikų rekomendacijas. Atsižvelgiu į tai, ką prieš tai esu perskaičiusi, girdėjusi, į kitų kino festivalių atgarsius.
Dar vienas kriterijus yra laikas. Ne visuomet galiu nueiti į trokštamą filmą, o turėdama laisvą minutę einu į tą, kuris rodomas tuo metu. Labai gaila, kad didžiąją dalį šio „Kino pavasario“ būsiu išvykusi. Lietuvos kino festivaliai puikūs tuo, kad pateikia koncentruotą filmų programą. Net nebūtina važiuoti į didžiuosius kino festivalius, galima ir čia daug ką pamatyti.
- Kokia jūsų nuomonė apie dabartinį Lietuvos dokumentinį kiną ir jo padėtį pasaulio kontekste? Ko jame pasigendate?
- Mūsų dokumentinis kinas turi stiprias pozicijas, yra žinomas ir vertinamas dėl vizualinės kultūros, nacionalinio savitumo ir stipraus autorinio braižo. Vadinamoji „poetinė dokumentika“ susiformavo sovietmečiu kaip atsvara propagandiniam kinui, išaugino savitą Ezopo kalbą, per kurią buvo galima netiesiogiai papasakoti apie gyvenimo tikrovę.
Nors tokį kiną iš dalies lėmė politinė situacija, tačiau atsiradusi metaforinė kalba net ir pasikeitus aplinkybėms sėkmingai toliau gyvuoja, yra vertinama, sykiu ieško naujų formų. Dabar dokumentika tampa kosmopolitiškesnė, daugiau galima keliauti ir daugiau visko parodyti, laisviau interpretuoti.
Ko aš pasigendu? Galbūt aštresnės socialinės dokumentikos, kurios pas mus nėra, ir kūrėjų drąsos reflektuojant šiandieną. Tą patį taikau ir sau.
- Anksčiau kūrėte trumpametražius vaidybinius, o vėliau pradėjote kurti dokumentinius filmus. Kodėl įvyko šis pokytis?
- Studijuojant teko nufilmuoti kelis trumpametražius vaidybinius, paskui pabandžiau dokumentiką ir atradau save, bent jau šiuo kūrybos etapu. Man įdomu ir patinka, kad tai labai intymi kūrybos forma, kurioje dalyvauja palyginus nedaug žmonių ir galima priartėti prie gyvenimo. Tikrovė parašo kur kas įdomesnių scenarijų negu pats sugalvotum!
Dokumentinis kinas man labai daug davė pažinimo prasme. Sutikau žmonių, su kuriais užsimezgė tokie santykiai, kokių vaidybiniame kine negalėtų atsirasti. Norėčiau pridurti, kad vyrauja klaidinga nuostata, jog dokumentinis kinas yra nuobodus. Iš tikrųjų dokumentinis kinas gali būti nepaprastai įdomus, lygiai toks pat įtraukiantis kaip ir vaidybinis kinas.
- Kaip manote, kodėl vaidybinis kinas Lietuvoje vis dar sulaukia daugiau publikos dėmesio nei dokumentinis?
- Deja, taip yra visame pasaulyje. Kiek kino teatrų repertuaruose vaidybinių ir kiek dokumentinių filmų? Tačiau žmonės, kurie pradeda domėtis dokumentiniu kinu, nustemba, kaip pasikeičia jų požiūris į šį žanrą. Jie atranda, koks gali būti žavus realybės tikrumas, kurį matome dokumentiniame kine, kuris visai kitaip veikia negu sukurta tikrovė vaidybiniame.
Dokumentiniame kine galėčiau išskirti mane labiausiai jaudinantį aspektą. Tai tikrų dalykų, kurie galbūt nebegrįš, užfiksavimas. Vietos, žmonės, įvykiai, kurie yra čia ir dabar ir nebepasikartos. Laikas praeina, o dokumentinis kinas padeda jį sustabdyti. Šis kino žanras gali padėti suvokti mūsų gyvenimo laikinumą ir trapumą.
- Vienas programos filmų Peterio Krügerio „N“ pasakoja prancūzo Raymondo Borremano, XX a. pradžioje iš Europos persikėlusio gyventi į Afriką, istoriją. Jis savo gyvenimą paskyrė pirmajai šio žemyno enciklopedijai kurti. Deja, mirė nespėjęs jos baigti (pasiekė raidę N). Filme jo nerimastinga dvasia klajoja po Vakarų Afriką, įstrigusi tarp gyvenimo ir mirties, praeities ir dabarties. Šis dokumentinis filmas sunkiai telpa į dokumentinio kino žanro rėmus, laviruoja tarp vaidybinio ir dokumentinio kino. Ką manote apie tokio tipo dokumentinį kiną?
- Pasaulinėje dokumentikoje galima pastebėti šios tendencijos ryškėjimą. Mane ji labai domina. Net ir iš to pačio Peterio Krugerio ankstesnių filmų esu pasisėmusi tam tikros patirties, man įdomu, kaip jis interpretuoja tikrovę. Filme, kurį šį pavasarį pradedu filmuoti Čilėje, taip pat nėra griežtos ribos tarp to kas tikra ir netikra. Tik plona linija. Galvojame net apie vaidybinius epizodus.
Man apskritai atrodo, kad aiškios ribos tarp dokumentinio ir vaidybinio kino kaip žanro greičiausiai nėra. Realybę kine visi konstruoja tiek atspindėdami, tiek kitais būdais. Dokumentinis kinas nėra vien interviu ar stebėjimas, jis gali turėti skirtingas variacijas. Svarbiausia, kaip tai veikia emociškai ir kokią žinią neša. Visa kita – tik formos pasirinkimo klausimas.
- Šių metų „Kino pavasario“ dokumentinio kino repertuaras apima tris programas – „Adrenaliną“, kurį sudaro filmai, pasakojantys apie ekstremalų sportą, juo užsiimančius sportininkus, ribines gyvybės ir mirties situacijas. Kita programa „Portretai“ pristatys filmus apie žymius kino kūrėjus, tarp jų Bernardo Bertolucci bei Agnieszką Holland. Paskutinės, „Spalvoto gyvenimo“, programos filmai pasakoja paprastų žmonių gyvenimo istorijas, jų džiaugsmus ir problemas, su kuriomis susiduria šiuolaikiniame pasaulyje. Kokios temos jus labiausiai domintų šiame dokumentinių filmų programos tinklelyje?
- Renkantis kino filmą tema visada lieka svarbi. Žinoma, kad man įdomiau pasižiūrėti filmą apie A.Holland, vieną mano mylimiausių kino kūrėjų, nei apie snieglenčių sportą, tačiau juk ir pastarasis filmas gali būti labai geras. Pavyzdžiui, filmų festivalyje Roterdame, kuriame neseniai lankiausi, nespėjusi nueiti į norimą filmą, užsukau į kino salę, kurioje buvo demonstruojamas kitas filmas, kurio tema man visiškai nebuvo artima. Tačiau tas filmas mane labai įtraukė ir nustebino, o vėliau dar jo autorių teko nuoširdžiai sveikinti su prizu.
Aišku, svarbu temos, tai, apie ką režisierius nori kalbėti, kas jam įdomu, kas jį jaudina. Bet apskritai filmo rezultatas nepriklauso vien nuo temos. Čia tas pats, ką jau kalbėjome prieš tai apie dokumentinio ir vaidybinio žanro skirtumus. Svarbiausia ne žanras, ne forma, ne tema, o tai, kaip mus veikia kinas, ką užkabina ir kas po jo lieka.
Filmas „Bėgimas su buliais Pamplonoje“
Filmas „Ilgai ir laimingai“
