Parodas įrenginėjantys menininkai Antanas Gerlikas, Gediminas Akstinas, Augustas Serapinas ir Kazimieras Šližys galerijos lankytojams siūlė stebėti, kaip išnyksta ne tik paroda, bet ir jos architektūra, palikdama tuščią erdvę naujoms idėjoms ir naujiems kūriniams.
Menininkų sumanymas – atverti kitokį parodos suvokimą: ne tik kaip kūrinių ir architektūros dermės, bet ir kaip išradimų bei bendravimo erdvės. Tiesa, iš balkono stebėdamas įpusėtas ardyti fotografo Vito Luckaus retrospektyvai skirtas konstrukcijas retas žiūrovas trokšta bendrauti. Po Knygų mugės erzelio ir kamšaties malonu jausti tuščią erdvę aplinkui ir pietų meto užšaldytus darbus salėje.
Režierius P.Brookas buvo įsitikinęs, kad stebėtojo neužtenka – per tuščią erdvę turi eiti nors vienas žmogus. Tuomet visą tą situaciją galima būtų pavadinti teatru. Kas galėtų paneigti, kad kitu metu čia užklydę žiūrovai gali stebėti net kelis žmones, kurie ardo konstrukcijas, rūšiuoja jų dalis ar šluoja šiukšles?
Juk tam, kad parodos išnykimo procesą būtų kuo patogiau stebėti, pastatyti net keli staliukai, prie kurių galima ką nors pagurkšnoti iš galerijos kavinės asortimento. Arba užsidėjus čia pat gulinčias ausines pasiklausyti projekto autorių įrašytų pokalbių apie tai, ką jie veikė ar ką naujo išgirdo savaitgalį. Visa tai šiek tiek primena muziejinį ekskursijos po teatro užkulisius variantą.
Puiki alternatyva tiems snobams estetams, kurie nuolat skundžiasi, kaip juos nuvargina įvairios mugės ir į jas plūstančios minios žmonių. Juo labiau kad po Knygų mugės nematyti atokvėpio – čia pat Užgavėnių ir Kaziuko mugės savaitgaliai.
Visas parodos ardymo projektas – nemokamas, todėl ne nuodėmė prisėsti ir atsigerti ne pigiausios Vilniuje kavos. Po to galima paieškoti, iš kur sklinda neįprastos šioje vietoje muzikos garsai, ir aptikti po galeriją klajojantį garso architektą Tomą Požemį. Jo „Požeminių taškų“ projektas – vis kitoje šio pastato erdvėje skambantys vinilinių plokštelių kolekcijos įrašai: nuo grigališkųjų choralų iki technomuzikos.
O pabaigai – nuolatinis projektas, kuriuo Nacionalinė dailės galerija išsiskiria iš kitų muziejų ar parodų salių. Tai Vilniaus vaizdas su upe, matomas pro langus ar stabtelėjus galerijos prieigose. Pavyzdžiui, sekmadienį žiūrovams pasiūlytas miesto peizažas su rūku ir ledonešiu.
Meno projektai Nacionalinėje dailės galerijoje vyksta nuo vasario 21 d., penktadienio, iki vasario 25 d., antradienio, nuo 11 val. iki 17 val. Pamatyti projektus ir jų pasiklausyti galima nemokamai, o norintiems apžiūrėti nuolatinę Nacionalinės galerijos ekspoziciją bilietas kainuoja 6 litai.
