Tokie Kultūros ministerijos užsakymu pagal europinį klausimyną atlikto statistinio tyrimo „Gyventojų dalyvavimas kultūroje ir pasitenkinimas kultūros paslaugomis“ rezultatai. Jo metu apklausta 1217 Lietuvos gyventojų, vyresnių nei 15 metų. Kadangi į kultūros lauką šį kartą pateko spauda bei masinė kultūra, tyrimo duomenimis kultūros produktus vartoja net 99 procentai Lietuvos gyventojų.
„Kultūrą vartoja ir kultūrinėse veiklose dalyvauja daug daugiau žmonių nei manėme anksčiau“, – džiaugėsi kultūros ministras Šarūnas Birutis, pristatydamas tyrimą.
Nors iki šiol dažnai kalbėta apie tai, kad gaunantiems mažas pajamas kultūra – pernelyg brangus malonumas, tyrimas parodė, kad žmonių pajamos lemiamos reikšmės kultūros vartojimui neturi. Tiesa, bedarbiai gerokai rečiau užsuka į kultūros įstaigas, bet kažin ar dėl brangių bilietų.
Ne tokia svarbi, kaip manyta iki šiol, yra ir gyvenamoji vieta. Mažų miestelių ir kaimo gyventojai į parodas, kiną ar teatrą išsiruošia kiek rečiau, tačiau skirtumai tikrai nėra drastiški. Didžiuosiuose miestuose kultūrinėje veikloje dalyvauja 42 procentai gyventojų, mažesniuose – 39, o mažiausiuose ir kaime – 30. Daugelis žmonių savo kultūrinį bagažą aktyviai papildo virtualiomis priemonėmis – ieškodami informacijos, parodų ir filmų internete, žiūrėdami televiziją, klausydamiesi kultūrinių radijo laidų. 66 procentai tyrimo dalyvių naudojosi internetu.
Tyrime dalyvavusi rinkos ir socialinių tyrimų kompanijos „SIC“ direktorė Jurgita Verikienė teigė, kad 37 procentai Lietuvos gyventojų patys užsiima bent viena kultūrine veikla – tapo, šoka, groja, rašo. 18 procentų apklaustųjų dalyvauja kultūros renginiuose kaip savanoriai. Kūrybiškiausia grupė – 15-19 metų jaunimas. Dėl finansų stokos nepavyko apklausti vaikų nuo 6 iki 15 metų, bet manoma, kad įvairių edukacinių programų ir būrelių dėka jų kūrybingumas gali būti dar didesnis.
Pasak J.Verikienės daugiausia žmonių (21 procentas) užsiima vaizduojamuoju menu: tapyba, meninė fotografija ir tekstilės darbais. 13 procentų apklaustųjų įsitraukę į veiklą, susijusią su scenos menais, o grožinę literatūrą rašo 7 procentai apklaustųjų. Vos 3 procentai kuria skaitmeninės kultūros produktus – tinklalapius, žaidimus, blogus, dar mažiau – videomeno kūrinius.
Tyrėjai bandė išsiaiškinti, kaip kultūros vartojimas susijęs su laime, tikėjimu ir patriotizmu. Nors lietuviai dažniau skundžiasi nei džiaugiasi, bet tyrimo duomenimis net 70 procentų apklaustų moterų ir tiek pat procentų vyrų jaučiasi laimingi ar labai laimingi. Įdomu, kad laimė ir dvasinė sveikata tiesiogiai susiję ne tik su fizine sveikata, bet ir su namuose esančiu knygų skaičiumi.
57 procentai Lietuvos žmonių namuose turi iki 50 knygų, 6 procentai – nuo 200 iki 400 ir tiek pat – daugiau nei 400 knygų. Tačiau 6 procentai apklaustųjų (tai būtų apie 160 tūkst. žmonių) neturi namie nė vienos knygos. Ir tyrimas parodė, kad jie dažniausiai jaučiasi nelaimingi. Dauguma jų taip pat nesididžiuoja savo pilietybe, nebalsuoja rinkimuose, nesilanko maldos namuose.
Tiesa, knygų skaitymas Lietuvoje – nedaug mažesnis nei Europos vidurkis, nors lietuviai vis dar atsilieka nuo kaimynų – latvių ir estų. Pasidžiaugti galima tik tuo, kad per praėjusius metus skaitančiųjų skaičius Lietuvoje išaugo, o Estijoje ir Latvijoje liko toks pats. Per 2013 metus bent vieną spausdintą knygą perskaitė 62 procentai apklaustųjų, o 15 procentų skaitė elektronines knygas. Vienas Lietuvos gyventojas per metus vidutiniškai perskaito apie 12 knygų.
Manoma, kad pagal europinę metodiką atlikto tyrimo rezultatai leis Lietuvos kultūros tendencijas palyginti su kitose Europos valstybėse vykstančiais procesais. Kol kas galima konstatuoti, kad Lietuva smarkiai atsilieka ne tik nuo kultūros srityje pirmaujančių Skandinavijos šalių, bet ir nuo estų bei latvių. Lietuvių dalyvavimas kultūroje ir jų poreikiai labiausiai panašūs į kito kaimyno – Lenkijos. Nemažos reikšmės tokiems rodikliams turi ir tai, kad, pasak tyrėjų, Lietuvoje kultūros kūrėjų finansavimo schema – pasenusi, beveik antikvarinė. Kita vertus, vis dar daug kultūros veiklos ir jos sukuriamų vertybių neįtraukiama į oficialią statistiką, nes už savo kūrybinius darbus žmonės labai dažnai neima jokio užmokesčio: tiesiog dovanoja publikai dainą, koncertą, parodą.
