Šįkart į sceną eina garsiosios tarpukario Kauno damos, pristatomos ne mažiau žinomų vyrų. A.Vasiljevo surinktų eksponatų parodoje svečiuojasi žinomų Lietuvos menininkų – Petro Kalpoko, Kajetono Sklėriaus, Jono Šileikos, Adalberto Staneikos, Vlado Didžioko, Adolfo Valeškos, Jokūbo Mesenbliumo ir Stasio Ušinsko tapyti 3–4-ojo dešimtmečių moterų portretai.
Kūriniai įdomūs ne tik charakteringais tarpukario apdarais, niekuo nenusileidžiančiais Paryžiaus ar Berlyno madai, – dauguma jų greičiausiai ir buvo užakyti ar atsivežti iš žinomų Europos mados namų ar parduotuvių.
Ne mažiau įdomu, kaip ir kas šiuos apdarus dėvi: iš paveikslų į mus žvelgia neeilinės asmenybės. Natūralu, kad tapytojų akys pirmiausiai krypo į savo jaunas žmonas, tarp kurių buvo nemaža menininkių: efektingoji Olga Dubeneckienė-Kalpokienė (1891–1967) – garsi šokėja, baletmeisterė, dailininkė; tapytoja Barbora Didžiokienė (1896–1976), neseniai sudominusi dabar publikuojamais memuarais „Mažosios dailininkės prisiminimai“, kuriuose atgyja XX a. I pusės kultūrinis gyvenimas Rusijoje ir Lietuvoje; menininkė, vertėja Elena Freybush-Sklėrienė (1887–1980), kuri daug metų rūpinosi garsiausio Lietuvos akvarelisto kūrybiniu palikimu.
Dailininkas A.Staneika nutapė savo žmoną Mariją Korganovaitę-Staneikienę, kuri buvo žinoma ne kaip menininkė, o kaip gydytoja, akių ligų specialistė, Kauno miesto savivaldybės centrinės ambulatorijos vedėja.
Kitos damos sudomino dailininkus šiandien mažiau žinomais nuopelnais, galbūt – giliose akyse pasakojamomis istorijomis ar kūnų kontūrais nuslystančiomis gracingomis linijomis. Tačiau beveik visos nutapytos ponios, pasipuošusios skrybėlėmis, stilingomis suknelėmis ar įmantriais aksesuarais, gali pretenduoti į elegancijos deivės vardą ir – neabejotinai – į išskirtinio meninio kūrinio statusą.
