L. Donskis apie Nacionalinę premiją: „Visada bus nepatenkintų“

Šią savaitę Vyriausybė posėdyje patvirtino naujos sudėties Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisiją. Jai vadovaus buvęs europarlamentaras, filosofas Leonidas Donskis.

Filosofas L.Donskis trejus metus vadovaus Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui.<br>V.Balkūno nuotr.
Filosofas L.Donskis trejus metus vadovaus Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetui.<br>V.Balkūno nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Milda Augulytė

Jul 24, 2014, 7:42 PM, atnaujinta Feb 11, 2018, 6:09 PM

Trejiems metams patvirtintoje komisijoje taip pat dirbs kompozitorius ir dirigentas Vaclovas Augustinas, teatro ir kino aktorius Juozas Budraitis, literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, dirigentas Juozapas Domarkas, architektė urbanistė, architektūrologė Jūratė Jurevičienė, teatro režisierius Oskaras Koršunovas, literatūrologas Mindaugas Kvietkauskas, skulptorius ir filmų kūrėjas Deimantas Virgilijus Narkevičius, skulptorius Arūnas Sakalauskas ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.

Naujos sudėties Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija savo darbą pradės rugsėjo mėnesį.

Kaip įsivaizduojate savo veiklą šiame poste: ar tiktai surinkti paraiškas ir atsijoti nenusipelniusiuosius, ar matote dar kokią nors misiją? – pasiteiravau naujojo komisijos pirmininko L.Donskio.

– Nesu naujokas šiame darbe – buvau pačios pirmosios Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos narys. Tuometis kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys įtraukė, dirbau trejus metus ir prisimenu, kaip viskas vyko. Bandėme pakloti to darbo pamatus.

Ne vien atsijoti kandidatus sudėtinga. Pirmiausia nelengva susitarti dėl kai kurių esminių mūsų darbo kriterijų ir taisyklių.

Lietuvoje daug talentingų žmonių, gerų rašytojų, kompozitorių, dailininkų, puikių mąstytojų. Kandidatus į premiją siūlo kūrybinės sąjungos. Jos neretai pasiduoda jubiliejų, apskritų datų magijai ir bando įpiršti nominantus remdamiesi šiuo kriterijumi.

Nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija stengiasi, kad laimėtų kitoks požiūris, kad būtų įvertinami tie žmonės, kurie savo darbais išties darė įtaką lietuvių kultūrai, ypač per pastaruosius 7-10 metų.

Visą laiką susiduria du požiūriai: vienas – atiduokime duoklę dar neįvertintoms garsenybėms, kitas – diskutuokime ir žiūrėkime, kur link juda gyvenimas ir kūryba, kur link juda kultūra ir kokie žmonės galbūt tiesia kelius į ateitį, kieno darbai yra itin svarbūs.

Dabartinėje komisijoje dirbs garsių menininkų, tikrųjų lietuvių kultūros grandų. Pakanka paminėti J.Domarką, J.Budraitį, O.Koršunovą... Manau, kad bus daug ne tik kolegiško bendravimo, bet ir diskusijų, ginčų. Neabejoju, jog bus žmonių, kurie daugelį dalykų vertina kitaip negu aš, lygiai kaip ir aš pasilieku teisę pasakyti savo nuomonę, kuri gali skirtis nuo kolegų.

Komisijoje yra nemažai rimto, beveik politinio darbo, jeigu politiką suprasime plačiąja prasme kaip susitarimą dėl tam tikrų žaidimo taisyklių, kriterijų.

– Ar nebijote reakcijų, kurios visada lydi Nacionalinių premijų skyrimą – girdi, komisija stumia saviškius, valdžią užėmė klanas ir pan.?

– Niekada ten nebus ramybės, visada bus nepatenkintų. Kai kada tas nepasitenkinimas nuoširdus, nes žmonėms iš tiesų atrodo, kad premiją turėjo gauti kiti kūrėjai, o kai kada skirtas savo aplinkai – ne mano rato žmogus gavo.

Bet reikia aiškiai susitarti, ką mes darome. Juk komisijoje dirbantys žmonės negali gauti premijos, todėl siekia ne kokių nors favorų ar naudos sau, o mėgina nuveikti darbą.

Reikės labai sąžiningai pakalbėti apie tai, ko mes siekiame. Aš bandysiu pradėti diskusiją apie tai, kur eina mūsų kultūra, kokie mūsų prioritetai. Siūlysiu platų požiūrį: yra žmonių, labai nusipelniusių kultūrai Lietuvoje, ir jie labai vertingi; bet yra ir tokių, kurie garsina Lietuvą pasaulyje; yra žmonių, kurių kūriniai verčiami į užsienio kalbas, arba menininkų, kurie užsienyje kone geriau žinomi negu Lietuvoje. Pakanka paminėti Ray Bartkų, apie kurį Lietuva tik dabar sužinojo, o užsienyje jis jau seniai garsenybė.

Mes turėsime įvertinti Lietuvos kultūrą beveik pasaulio mastu – žmones, gyvenančius ir Lietuvoje, ir svetur. Vieni gali atrodyti visiški tradicionalistai, kiti – inovatoriai, vieni nori kalbėti apie mūsų savitumą, unikalumą, kiti, atvirkščiai, pabrėžia pasaulinę ambiciją, atpažįstamumą tarptautiniu mastu.

Aš manau, kad reikia derinti – viskas, ką aprėpia lietuvių kultūra, yra įdomu, prasminga, vertinga, apie viską reikia diskutuoti. Nominacijų ir premijų skaičius ribotas, todėl reikia labai atsakingai į tai žiūrėti.

– Kasmet skiriamos šešios Nacionalinės premijos. Ar ne per daug? Ar nesmuks premijos prestižas? Ar neatsitiks taip, kad vieną kartą apsižvalgysime ir pamatysime, kad nelabai kam yra ją skirti?

– Manau, kad tai negresia. Žinoma, visada yra tam tikra grėsmė, kad, skyrus premiją išties didelėms figūroms, dėl kurių niekam nekyla jokių klausimų, vėliau ją pradės gauti asmenys, dėl kurių kyla abejonių.

Bet aš esu tokios geros nuomonės apie mūsų kultūrą ir manau esant tiek talentingų žmonių, kad tiesiog neįmanoma visų įvertinti premijomis. Lietuvos akademinėje muzikoje, teatre, literatūroje nuolat atsiranda tiek įdomių reiškinių, kad visko niekada neaprėpsime, visada bus ką prisiminti kitais metais.

Tik reikia sąžiningai žvelgti į šiuos dalykus ir nedidinti skaičiaus premijų už gyvenimo nuopelnus. Galima kokią vieną skirti, bet jei vien už nuopelnus skirtume, tai būtų savotiškas skolos grąžinimas garsiems žmonėms, kurie, mūsų akimis, buvo menkiau įvertinti anksčiau. Reikėtų pamažu baigti tą praktiką ir galvoti apie žmones, kurie iš tikrųjų labai daug nuveikė pastaraisiais metais.

– Pernai pusė premijų – trys iš šešių – buvo skirtos kaip ir už gyvenimo nuopelnus: Donatui Banioniui, Jonui Griciui, J.Budraičiui. Gal nelabai patogiai jaučiamės nacionaline vertybe skelbdami „piemenis“ ir pamiršdami „mamutus“?

– Čia taip susiklostė – kalbame apie tris žmones, kurių nuopelnai lietuvių kultūrai tokie didžiuliai, kad net nepadoru būtų apie tai diskutuoti.

J.Gricius – kino genijus, D.Banionis – vienas tų žmonių, kurie dar sovietmečiu Lietuvą garsino itin plačiai, J.Budraitis – mūsų kino grandas. Tai labai nusipelnę žmonės.

Manau, kad buvo susizgribta, jog yra neatliktų darbų, ir padaryta tai, ko nebuvo padaryta anksčiau. Man tik labai keista, kad taip ilgai laukta, kad šiems žmonėms skola grąžinta taip vėlai. Ypač J.Griciui – juk geresnio už jį operatoriaus Lietuva neturėjo.

– Ką jūs, kaip filosofas, galėtumėte pasakyti apie dar vieną Nacionalinių premijų skyrimo tendenciją – ją yra gavusios vos kelios moterys. Diskriminavimas? O gal išties Lietuvos meno erdvė tokia, kad moterims joje nelabai yra vietos?

– Tai problema, kurią reikia pripažinti, ir pasistengti su ja garbingai kovoti. Tam tikras vyrų dominavimas, mano manymu, yra politinė problema – ne ta prasme, kad vyrai engia moteris, bet kaip tuos dalykus suvokiame.

Būtų kvaila teigti, kad vyrai vyrauja lietuvių kultūroje – pilna talentingų moterų. Bet, matyt, veikia tam tikra inercija, trukdanti jas įvertinti.

Nesakau, kad turi būti įvestos kvotos – talentas ir kūryba šitaip nesveriami, bet kad reikia būti dėmesingesniems kūrėjoms, menininkėms - nėra jokių abejonių.

– Velionis Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis kėlė idėją, kad akademinėje, mokslinėje sferoje moteris reikia proteguoti, sudaryti joms lengvatines sąlygas kilti karjeros laiptais.

– Moterys pačios gali pelnyti laurus, jos ne mažiau talentingos už vyrus. Bet jei matome tam tikrą politinį, organizacinį pasipriešinimą, tada pritarčiau: reikia pagalvoti apie demokratinę procedūrą, kuri proteguotų moteris.

Tačiau jei Lietuvoje dar ir liko tokio pasipriešinimo, tai nebedaug. Nuskambėtų mažų mažiausiai kaip nevykęs pokštas arba akibrokštas, jeigu vyrai staiga pradėtų įrodinėti, kad moterų kūryba ribota, todėl reikia apdovanoti vyrus.

Esmė ne politinės kliūtys, ne politiškai įteisinta patriarchija, kurioje vyrai privalo dominuoti. Problema – tikrovės suvokimas: kartais manoma, jog natūralu, kad vyrai turi gauti premijas. O kaip kitaip?

Reikia tai kvestionuoti, kad būtų daugiau pripažintų moterų kūrėjų.

– Ar gali Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu tapti, pavyzdžiui, aukšto lygio popkultūros atstovas? Antai britai, pagerbdami savo garsenybes, suteikia joms titulus ir tarp tokių tituluotųjų yra tiek „bitlai“, tiek Eltonas Johnas, tiek daugybė kitų vadinamosios pramoginės kultūros atstovų.

- Lietuvoje aukštoji, akademinė kultūra kategoriškai atskiriama nuo mėgėjiškos, populiariosios, tad vargu ar tai įmanoma. Kita vertus, pripažinkime: neturime tokių popmuzikos žvaigždžių kaip Eltonas Johnas, dėl kurio apdovanojimo ironiškai nesišypso niekas, netgi tie, kurie jo nemėgsta.

Bet tam tikrų pokyčių yra įvykę ir pas mus. Juk ilgą laiką džiazas buvo laikomas pramogine muzika. Tačiau po tokių atlikėjų kaip Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas, Vladimiras Čeksinas, Petras Vyšniauskas, dar jaunesnių, tarptautiniu mastu žinomų saksofonininkų Kęstučio Vaiginio, Liudo Mockūno veiklos būtų net neprotinga pradėti diskusiją, ar džiazas priklauso aukštajai kultūrai, ar ne. Lietuvių džiazas sulaužė visus stereotipus apie tariamai tik pramoginę džiazo prigimtį.

Tai, kad džiazo muzikantai, kompozitoriai patenka į Nacionalinių kultūros ir meno premijų orbitą, jų kandidatūros svarstomos kaip lygiavertės su akademinės muzikos arba teatro atstovais, – jau pažanga.

Apdovanojame ir kai kuriuos vaizduojamųjų menų atstovus, kurie prieš dešimt metų tikrai nebūtų patekę tarp išrinktųjų, pavyzdžiui, Žilviną Kempiną. Taigi daromės lankstesni, nebe tokie konservatyvūs. Lietuvių kultūra dinamiška, vyksta daug pokyčių, kurie priverčia anksčiau ar vėliau reaguoti ir jų vertintojus.

– Jūs esate keliavęs po pasaulį, dirbęs įvairiose šalyse – kaip ten įvertinami kultūros ir meno žmonės?

– Sunku lyginti šalis, kurių patirtis ir gyvenimo praktika skirtingos. Nieko panašaus nėra Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Didžiojoje Britanijoje teikiami titulai. Bet tai monarchijų privilegija – tokį pagerbimą galima įsivaizduoti Nyderlanduose, Belgijoje, Norvegijoje...

Tokia forma, kai valstybė aktyviai įsikiša vertindama kultūros žmonių laimėjimus, man daugiau asocijuojasi su Prancūzijos ir Šiaurės šalių institucijų veikla. Panašius dalykus daro Šiaurės valstybės – Švedija, Norvegija, Suomija, Danija, nes jos dėmesingos ir atidžios kultūrai, ir, žinoma, Prancūzija, kuri niekada neabejojo, kad valstybė privalo aktyviai vertinti kultūrą ir kultūros žmones. Mes irgi esame šioje terpėje.

Lietuva – nedidelė šalis, turinti turtingą kultūrą, ir natūralu, kad valstybė suvokiama kaip ta organizuota jėga, kuri atsakinga už strategiją, už ateities horizonto brėžimą ir už žmonių pripažinimą.

Ar galėtume būti dar atidesni? Žinoma, kad taip. Kalbu ne tik apie finansinius pagarbos ženklus – norisi daugiau dėmesingumo, norisi, kad šie žmonės vaidintų iškilesnį vaidmenį, galėtų daugiau dirbti su jaunimu, kreiptis į mokinius, kad daugiau dėmesio jiems skirtų televizija, radijas. Dėl to visuomenė tik laimėtų.

Todėl neturėtume apsiriboti vienkartinėmis pagerbimo akcijomis, yra daugybė pripažinimo ženklų - valstybė galėtų daryti dar didesnę įtaką galvojant apie kultūros, lietuvių kalbos, mūsų kūrybos ateitį. Tačiau Nacionalinė premija yra išskirtinė jau vien todėl, kad ji  nacionalinė - ją gali gauti tik kartą  gyvenime. Nominantų nėra daug, todėl visada lieka tikimybė - gana liūdna ir skaudi, -  kad kai kurie net ir labai nusipelnę žmonės gali jos negauti.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.