Idėja parašyti šią pjesę V.Klimačekui kilo kartą spaudoje perskaičius apie tai, kad vieno Pietų Amerikos prekybos centro šaldiklyje išsikristalizavo Mergelės Marijos atvaizdas, ir žmonės pradėjo masiškai plūsti pažiūrėti stebuklo, ėmė jį garbinti ir melstis. Tačiau nei pjesės autorius, nei režisierius nė iš tolo neprimena moralistų, smerkiančių besaikį vartojimą ar niekinančių tuos, kuriems prekyvietė virto šventykla. Supermarketas jiems – metafora, vieta, kur eksponuojami žmonių likimai.
Prekybos centro labirintuose klaidžioja penki personažai, iš tiesų pasiklydę savo gyvenimo džiunglėse, praradę tikruosius ryšius su artimaisiais ar vertybinius atramos taškus. Pardavėja, vėliau tapusi prostitute, prarandantis šeimą vadybininkas, aktorė, garsinanti muilo operas, apsaugos darbuotojas, buvęs saugumietis, vėžiu serganti reklaminių tekstų skaitytoja – visi jie tarsi liūdni klounai, desperatiškai mėginantys užpildyti savo gyvenimo netektis ir pasinaudoti jiems siūlomu šansu, nuolaida, akcija.
Spektaklio režisierius teigia, kad pirmiausia tai yra socialinė drama apie prarastus ryšius tarp tėvų ir vaikų, tarp kartų ir epochų. Supermarketas čia nėra vien buitinė veiksmo vieta, bet talpi metafora. Visi išpardavimai, akcijos, nuolaidos šiame pasakojime yra dvasiniai dydžiai, o tikrieji nuostoliai – šių dienų žaizdos ir traumos: susvetimėjimas, nemokėjimas kalbėti ir susikalbėti. Blizgių paviršių ir brangių vitrinų fone, spalvingame supermarketo pasaulyje, siūlančiame neribotas galimybes, veriasi skaudus likimų dugnas ir žmogiškos aklavietės.
V.Klimačeko pjesėje yra viskas, ko reikia gerai intrigai – meilės, sekso, narkotikų, neištikimybės, ir tai, dėl ko ši intriga nevirsta banaliu trileriu – kandžios ironijos ir provokuojančio humoro.
Pats dramaturgas nuoširdžiai prisipažįsta: „Einu apsipirkti į prekybos centrą netoli namų Bratislavoje. Kartą prieš išeidamas pastebėjau, kad apsirengiau proginius drabužius lyg eičiau į šventę. Tada man pasidarė šiek tiek baisu.“
