„Pirmi metai renginiui – precedento sukūrimas, antri – įrodymas, kad pernai viskas nevyko atsitiktinai, treti – faktas, kad einama teisinga linkme. Turbūt reikia penkerių metų, kad renginys visiškai išskleistų sparnus. Per dešimt metų festivalis pasiekia brandą, o per penkiolika jau gali pretenduoti į nacionalinio reiškinio statusą“, – šypsodamasis komentavo festivalio prodiuseris Virgis Stakėnas.
Tam, kad nebūtų galima kalbėti apie išsisėmusį renginį, greta atrastų vertybių ir patirčių išsaugojimo dedamos visos pastangos, kad būtų einama į priekį, rizikuojama, žiūrovui pateikiama naujų, įdomių spalvų. „Juk po stovinčiu akmeniu vanduo neteka“, – sako dieną naktį festivaliu alsuojantis Didysis Bardas.
Šiemet į festivalio „Akacijų alėja“ sceną lips ir didžiajame koncerte publikai širdį atvers 10 kūrybinių vienetų. Juos, kaip ir kasmet, festivalio rengėjai atskleis po truputį – vis artėjant renginiui paliks netikėtumo ir malonių staigmenų. Žadama, kad ne vieną atlikėją bus įdomu stebėti kitu amplua. Didelės dalies kūrėjų labai išsiilgo festivalio lankytojas, kitų dar nėra matęs „Akacijų alėjos“ scenoje.
Prodiuseris tik intrigavo, kad vienas jų ką tik grįžo iš solidaus tarptautinio konkurso, nepadaręs šaliai „sarmatos“, kitas – po filmavimųsi užsienyje, trečias – ir juokais, ir rimtai tituluojamas „nacionaliniu klasiku“, ketvirtas – tik finale nusileidęs TV projekto laimėtojui...
Įžangos koncerte į sceną lips ir „Mažosios akacijos“ konkurso bei VII Vytauto Kernagio konkurso „Mūsų dienos – kaip šventė“ nugalėtojai.
