Naujoji ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pasiryžo perinstaliuoti kultūrą

„Teko save išbandyti įvairiose srityse. Darbavausi teatro, kultūros vadybos, žiniasklaidos, literatūros kūrinių vertimo, kultūrinės diplomatijos baruose, valstybės tarnyboje.

Kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson.<br>A.Z.Gintalaitės nuotr.
Kultūros ministrė L.Ruokytė-Jonsson.<br>A.Z.Gintalaitės nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>T.Bauro nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>A.Z.Gintalaitės nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>A.Z.Gintalaitės nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>R.Urbakavičiaus nuotr.
Kultūros ministerijai vadovaus L.Ruokytė-Jonsson.<br>R.Urbakavičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (7)

Lrytas.lt

Nov 29, 2016, 12:54 PM, atnaujinta Apr 16, 2017, 9:08 PM

„Teko save išbandyti įvairiose srityse. Darbavausi teatro, kultūros vadybos, žiniasklaidos, literatūros kūrinių vertimo, kultūrinės diplomatijos baruose, valstybės tarnyboje.

Domiuosi teatru, muzika, kinu, literatūra, daile, dizainu, architektūra, kalbomis. Esu aistringa keliautoja ir iššūkių ieškotoja.

Dalį savo gyvenimo praleidau Stokholme ir Kopenhagoje, tad ištekėjus už švedo atsirado antroji pavardės dalis Jonsson“, – kalbėjo 50 metų L.Ruokytė-Jonsson.

Naujoji kultūros ministrė mano, kad mes galėtume labai daug ko išmokti iš Šiaurės šalių.

„Iš jų galime pasimokyti paprasčiausios pagarbos kultūrai, meno žmogui, demokratiško kultūros sektoriaus valdymo, ilgalaikių kultūros strategijų ir aiškių prioritetų egzistavimo, suderintų finansinių mechanizmų, efektyvaus ir atviro problemų sprendimo, biurokratizmo mažinimo, savianalizės ir savikritikos nevengimo, skaidrumo, pasitikėjimo vieni kitais, pagarbaus atstumo principo laikymosi tarp politikos formuotojų ir jos įgyvendintojų, darnaus bendradarbiavimo tarp sektorių, gan idealių sąlygų sudarymo šalies menininkams kurti ir gyventi, išskirtinio dėmesio vaikams ir jaunimui.

Kultūra Šiaurės šalyse suvokiama kaip viena svarbiausių sričių, o kultūros politika ten išties atlieka strateginį vaidmenį valstybės politikoje. Visai ne taip, kaip pas mus“, – atsiduso L.Ruokytė-Jonsson.

– Kultūros ministro Šarūno Biručio kadencija bent mano atmintyje liks kaip parodomoji apsimestinio dėmesio kultūros žmonėms akcija, kai per savaitę net keli asmenys būdavo apdovanojami ženkliuku „Nešk savo šviesą ir tikėk“. Kaip jūs vertinate pastaruosius ketverius Lietuvos kultūros pasaulio metus? – paklausiau L.Ruokytės-Jonsson.

– Pasak vieno kultūrininko, kultūros ministerija dar nėra kultūra. Ministerija gali turėti pagarbos ir padėkos ženklų, bet ne imituojančių valstybės ordinus ir medalius. Deja, dabar dažnai apdovanojimai tampa savitiksle politikų viešųjų ryšių akcija, kuri maskuoja neveiklumą.

Galima būtų paklausti, kas didina, o kas neturi įtakos kultūros reputacijai? Reputacijos ir gero įvaizdžio ašis yra socialinė atsakomybė ir darbai, o vien ženkliuko, gal net brangaus, įteikimas turi nedaug poveikio, net sukelia prieštaringus jausimus.

Daug svarbiau nuolatinė valstybės įstaigų ir tarnautojų pagarba menininkams ir kūrėjams – kompleksiniai veiksmai, kad jų socialinė padėtis, orumas, teisės nebūtų pažeistos, o kūrybinės pastangos būtų tinkamai remiamos.

Kas per ketverius metus pasikeitė kultūros politikos ir ypač jos įgyvendinimo požiūriu? Stebėjome stagnaciją, bendradarbiavimo stoką, užšalusias galimybes, nesusipratimus ir net konfliktus, nepasitikėjimą tarp kultūros organizacijų, net biudžetinių.

Kultūros ministerijos ir jos pavaldžių įstaigų darbuotojams šiandien aktualiau vadovautis tarnaujančios lyderystės principais ir veiksmais. Mums šiandien itin rūpi kultūrinės veiklos ir vertybių vidinė ir išorinė komunikacija, skaidrumas ir efektyvumas teikiant paslaugas.

– „Naisių vasara“ – irgi kultūra. Ar sutinkate su šia seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio išsakyta mintimi? Valstiečių ir žaliųjų partija apskritai kalba apie tai, kad stengsis „įtraukti į kultūrą daugelį gyventojų“. Ar tai nesibaigs galutine populiariosios kultūros pergale ir „Naisių vasaros“ lygio kūrinių rėmimu?

– Kultūros įtraukties regionuose didinimas – aiškus veiksmų plano prioritetas. Minėtas serialas yra tik viena Naisių kultūrinės programos detalė. Kaip žinia, Naisiuose vyksta daug įvairių festivalių, kitų kaimo gyventojams skirtų kultūros renginių, yra net teatras.

Nekomentuosiu atskirų nuomonių, tiesiog norėčiau, kad atsakingai atliktume darbus, kurie bus patvirtinti vyriausybės programoje, užtikrinant piliečių konstitucines teises į kultūrą ir kūrybingumą.

Tiek profesionalioji, tiek saviveiklinė kultūra turi teisę egzistuoti. Kiekvienas Lietuvos gyventojas turi teisę kūrybiškai reikštis. Šiame kontekste galime tik pastebėti, kad ir Juknaičiai, ir Anykščiai, ir Žagarė, ir Naisiai yra išties nestandartinės erdvės, naujos regioninės kultūros formos.

Profesionalumo turime siekti visur – ir sudėtingose, ir paprastose kultūros formose, o valstybės parama tegali būti teikiama kokybiškiems, ekspertų argumentuotai įvertintiems projektams.

Gerai, kad šios diskusijos paskatins kultūros sampratos, nuomonių visuomenėje įvairovę. Juk svarbu ištrūkti iš žinybinio, biurokratinio kultūros suvokimo ribų.

– Esate teigusi, kad nuo 1997 m. (su keliais šviesesniais etapais) kultūros politikos modelis rodė vis didesnius išsekimo, nuopuolio, nekompetencijos, vidinio prieštaringumo ženklus, vis dažniau jautėsi kultūrinės nuovokos stoka. Ką konkrečiai turėjote omenyje?

– Šiuo metu atliekamas tyrimas „Lietuvos kultūros politikos ateities modelio sukūrimas/Lietuvos kultūros perspektyvos“. Jame bus aptartos mūsų kultūros politikos atnaujinimo konkrečios idėjos, kurios buvo iškeltos nuo Sąjūdžio metų iki šių dienų.

Būtinai įtrauksime kultūros bendruomenę į diskusijas, kai tik tyrimas bus atliktas.

O pati kultūros politika nėra kažkokio orakulo – kultūros ministro – reikalas. Tačiau šiuo metu ji yra praradusi kryptį ir pagrindą, neteko profesionalumo ir tikrumo – viskas joje fragmentiška, painu, nėra rišlių, motyvuotų prioritetų, tik labai daug išvedžiojimų, pažadų, siekių, blaškymosi.

Kas klesti? Nepagarba meno kūrėjams ir kultūros darbuotojams viešajame valdyme. Nevyriausybinio sektoriaus, kuris skatina pilietiškumą kūrybos lauke, poreikių ignoravimas. Koncentruoto požiūrio ir veiksmų savivaldos lygmeniu nebuvimas. Nesirūpinimas jaunaisiais kūrėjais.

Taigi kaip ir neturime tvaraus, aiškaus ir veikiančio kultūros politikos modelio. Būtina ne tik suderinti daugelį atskirų mechanizmų, bet priimti valstybės įsipareigojimų kultūrai visumą pagrindžiantį įstatymą.

Gyvybiškai būtina, kad kultūros politika įgautų vieningos sistemos kontūrus, o ne taškytųsi pavieniais skirtingų įstaigų tipų ar kultūros ir menų sričių veiksmais. Iki šiol dominavo institucinė, biurokratinė, neorientuota į rezultatą samprata ir veiksmai. Kitaip tariant, neveiklumas.

– Kokia turėtų būti Lietuvos kultūros politika? Koks Kultūros ministerijos ir Kultūros tarybos vaidmuo jos atžvilgiu? Ką konkrečiai reiškia kokybiškas kultūros politikos darbo organizavimas, apie kurį esate kalbėjusi?

– Kultūros sektorius turi padėti telkti Lietuvos visuomenę. Nacionalinė kultūros politika yra tikslų, principų ir vidinių prioritetų, priemonių visuma, kuri nukreipta į darnų asmenybės vystymąsi, visuomenės vienybės stiprinimą. Tai įmanoma tik integruojant ją į visas visuomeninio gyvenimo ir viešojo valdymo sistemos sferas.

Kaip ir kiekviena politikos sritis, kultūros politika kiekvienam visuomenės nariui pirmiausia turi būti aiški ir suprantama. Todėl teigdama, jog siekiame kultūros politikos perkrovimo, turiu galvoje aiškiai, tiksliai ir nedviprasmiškai išdėstytus kultūros politikos pagrindus.

Planuojamame parengti ir priimti Lietuvos kultūros politikos pagrindų įstatyme įvardinsime valstybės įsipareigojimus kultūrai, išdėstysime instrumentus – teisinius, finansinius, infrastruktūrinius, kuriais valstybė užtikrins pamatines kultūros plėtojimo galimybes.

Šį įstatymą detalizuos kiti rengtini dokumentai: kultūros plėtros strategija 2016-2030 metais ir Nacionalinė kultūros programa. Tad, kaip matote, šiais dar tik rengiamais teisės aktais sieksime imtis pamatinių kultūros politikos darbų, kuriuos darysime tardamiesi ir diskutuodami su kultūros visuomene, telkdami kultūros srities analitikus ir praktikus. Lietuvos kultūros tarybos vaidmuo turi būti toks pat kaip Lietuvos mokslo tarybos. Pastaruoju metu Kultūros taryba buvo verčiama būti tik vykdytoju, tapo administravimo įkaite. Norėtume pabaigti įgyvendinti „pagarbaus atstumo“ principą.

Savikritiškas žvilgsnis į vykdomą kultūros politiką, kultūros procesų ir tendencijų analizė padės mums sparčiau persikrauti ir būti panašiems į kultūros politikos atžvilgiu labiau pažengusias Europos šalis. 

Matome Kultūros tarybą ateityje sustiprėjusią resursais, vykdančią kultūros stebėseną ir analizę, priimančią skaidrius ir savarankiškus sprendimus, investuojančią ir į kultūros prieinamumą, ir į socialinės atskirties mažinimą regionuose per kultūrinę veiklą. Reikia iš esmės stiprinti Lietuvos kultūros tarybą – šis kultūros politikos instrumentas bus vienas svarbiausiųjų.

Labai svarbūs kultūros politikos instrumentai regionuose bus naujos ar atnaujintos programos. Tai nacionalinių kultūros kelių projektai, nacionalinių ir tarptautinių kultūrinių centrų steigimas ir jų plėtra. Juk turime puikių pavyzdžių – Thomo Manno kultūros centrą Nidoje ir Czeslawo Miloszo susitikimų centrą Kėdainių rajone.

Tiesa, bus plėtojama Lietuvos kultūros sostinių ir Mažųjų kultūros sostinių veikla.

– Esate kalbėjusi apie Kultūros politikos analizės centrą. Kuo jis naudingas? Ir ar jis bus steigiamas ir Lietuvoje?

– Kai kuriose šalyse tokie centrai egzistuoja kaip atskiros įstaigos, bet Lietuvoje toks kultūros lauko stebėsenos ir kultūros politikos procesų analizės centras turėtų būti sukurtas Lietuvos kultūros taryboje. Tai bus vienas pirmųjų mūsų darbų.

Kultūros analizė ir stebėsena viena iš didžiausių kultūros politikos spragų. Tesiog jos nėra, tad negalime tinkamai pasirengti ateičiai po 2020 metų. O juk nacionalinės kultūros ateities alternatyvų įžvalga – būtina.

Kokia naudą tai teiktų, galime suprasti iš Švietimo ir mokslo ministerijos MOSTA (Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centras, valstybės biudžetinė įstaiga, vykdanti mokslo ir studijų sistemos stebėseną) pavyzdžio.

Kultūros procesų ir projektų analizė ir vertinimas – tai ekspertinis centras, skirtas ilgalaikiams, pagrįstiems sprendimams parengti. Norime surasti galimybę į tai įtraukti net užsienio ekspertus.

Savikritiškas žvilgsnis į vykdomą kultūros politiką, kultūros procesų ir tendencijų analizė padės mums sparčiau persikrauti ir būti panašiems į kultūros politikos atžvilgiu labiau pažengusias Europos šalis. Taip įsijungtume į globalios kultūros kontekstą.

– Pastaruoju metu darbavotės Lietuvos kino centre. Ar nebus taip, kad jums bene geriausiai pažįstamos kino pasaulio problemos taps esminėmis ir kinas taps svarbiausia meno šaka?

– Manau, tai jau praėjęs etapas, nors jį ir labai vertinu. Patirtis šioje srityje man turėtų padėti objektyviau vertinti, o ne prastuminėti kiną kaip vienintelę prioritetinę šaką.

Jei jau prakalbome apie mano interesų laukus, galiu pasakyti, jog mane galima susieti su bet kuriuo kultūros lauku, nes visą savo gyvenimą paskyriau kultūrai. Gal paradoksalu, bet man teko darbuotis kone visose kultūros ir meno srityse.

Nuovoka, kaip kiekviena sritis gyvena, – labiau privalumas nei trūkumas. Manau, kad man ne mažiau skauda dėl neišspręstų problemų visame kultūros lauke. Turiu motyvacijos jas kuo greičiau spręsti.

– Kultūros pasaulio žmonės jaučia stiprų nepasitikėjimą jais. Tiesą sakant, net iš pačios Kultūros ministerijos, kurioje du trečdaliai kone amžinai dirbančių darbuotojų manosi esantys ne tik kad nepakeičiami, bet ir galingi visažiniai. Nepasitikima net Kultūros taryba. Ar tai normalu?

– Ministerija turėtų tapti jų partneriu, todėl teks keisti vidinę darbo kultūrą. Juk kultūra pirmiausia yra vertę šaliai kuriantys santykiai tarp žmonių ir organizacijų. Atvira kultūra – tai kritiškas požiūris į save ir palankus aplinkos suvokimas.

Žinote, kultūros ministerijos darbai gali būti skirstomi į konkrečius kasdienius ir ilgalaikius strateginius. Dažnai būna, kad strateginius laimėjimus diskredituoja kasdienis darbas. Rutininiai darbai turi būti siejami su veiklos optimizavimu, lėšų taupymu, suinteresuotų šalių aptarnavimo kokybės didinimu, vertės nekuriančių veiklų naikinimu, žmogiškųjų resursų subalansavimu, jaunų profesionalų pritraukimu, atitikimu naujosios viešosios vadybos principams.

Suprantame, kad viešojo administravimo organizacijos kompetencijos yra profesionalių asmenų ir geros sistemos išdava. Profesionalizmo ar geros sistemos neužtikrinsi per trumpą laiką, kai turime labai ribotus resursus.

Kultūrinė žiniasklaida turėtų būti svarbi ne vien informavimo, švietimo, bet ir nacionalinio saugumo dalis – kaip mūsų tapatybės stiprinimo, kritinės refleksijos, demokratijos, skirtingų požiūrių aptarimo laukas. 

Posovietinės sistemos įpročių negalime pakeisti per mėnesį, tačiau galime skatinti nuolatinio tobulėjimo principų diegimą. Ir keistis galime tik pradėdami nuo savęs. Todėl skatinsiu visus pirmiausia keisti požiūrį.

– Ar viešųjų pirkimų modelis, kai tokiu principu perkamos net ekspertų paslaugos, tinkamas kultūros pasauliui?

– Žinoma, kad netinkamas. Bet gera žinia, kad reikalai šiuo požiūriu jau pajudėjo – lauksime, ar šis teisės aktas bus pakeistas.

Šiaip ar taip, turime iš esmės tai permąstyti. Be to, reikia išspręsti ekspertų atrankos problemą, nes dabar Lietuvos kultūros tarybos ekspertai pagal viešuosius pirkimus atrenkami ydingai. Turėtų būti daroma kaip Lietuvos mokslo taryboje, kuri turi teisę kviesti aukščiausią kvalifikaciją turinčius ekspertus, o ne atrinkti greičiausiai mažiausią kainą pasiūliusius. Tai išties labai pakenkė Lietuvos kultūros tarybos kokybiškam paramos skirstymui kultūros projektams.

– Ką manote apie kultūrinės žiniasklaidos problemą, kuri nuolatos konvulsyviai iškyla, bet niekaip nesprendžiama?

– Kultūrinė žiniasklaida turėtų būti svarbi ne vien informavimo, švietimo, bet ir nacionalinio saugumo dalis – kaip mūsų tapatybės stiprinimo, kritinės refleksijos, demokratijos, skirtingų požiūrių aptarimo laukas.

Todėl, viena vertus, pačią žiniasklaidą svarbu pakviesti kelti visuomenei esminius klausimus, neužsidaryti įdomioje, bet vien meno refleksijų erdvėje. Kita vertus, būtina sureguliuoti visiškai nesuderintus jos egzistavimą užtikrinančius mechanizmus: dviejų fondų – Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo ir Kultūros rėmimo – paramą, skaidrų ir nešališką vertinimą, europinį „de minimis“ principo taikymą.

Tikėčiausi ir aktyvesnio pačios kultūros žiniasklaidos vaidmens – siūlymų, tyrimų, pasiteisinusių pavyzdžių. Juk ji turėtų būti labiausiai tuo suinteresuota.

– Kaip vertinate tai, kad kultūros įstaigoms skirtų europinių pinigų sąrašas Kultūros ministerijoje nuolatos keičiasi, slankioja tarsi pagal kokių nors klerkų pageidavimus? Tarkime, dirbti negalinčiam Klaipėdos muzikiniam teatrui lėšų neatsiranda, o štai koks Lietuvos nacionalinis dramos teatras vis gauna pasiremontavimui?

– Europinės paramos ir Valstybės investicijų programos lėšų panaudojimas kelia didžiulį rūpestį – Kultūros ministerija 2017 metais gali netekti ne vieno milijono eurų, jei nebus panaikintas didžiulis vos ne dvejų metų atsilikimas nuo suderinto darbo grafiko.

Tačiau, jei kalbame apie ES paramą kultūroje, tai maksimaliai skaidrinsime procesus – priimant sprendimus turi galioti proporcingumo, nešališkumo, lygiateisiškumo ir efektyvumo principai.

– Šiaip ar taip, kiekvienas kultūrininkas paklaustų bene svarbiausio klausimo: iš kur gauti daugiau lėšų kultūrai? Ką jiems atsakytumėte?

– Deja, pirmiausiai reikia užtikrinti bent minimalų valstybės biudžeto finansavimą efektyviai, produktyviai ir skaidriai dirbančioms kultūros įstaigoms, sulyginti švietimo ir kultūros darbuotojų darbo užmokestį, atstatyti „užnulintą“ programų finansavimą, t. y. kompensuoti per krizę kultūros sektoriui padarytą žalą, nes tik taip galime įrodyti, jog kultūra mums rūpi.

Ekonomistų, analitikų neramios mintys apie ateitį po 2020 metų verčia mąstyti, kad kultūros įstaigos turi prisitaikyti prie projektinio darbo. Pasiruošti. Tam reikalingas nuolatinis gebėjimų tobulinimas.

Tiesą sakant, biudžetas kultūrai turėtų būti surenkamas ne tik iš alkoholio ir tabako gaminių akcizų (tai yra gan prieštaringa), iš loterijų ar panašių mokesčių, bet ir iš socialiai atsakingų valstybės įmonių.

Kultūrą galėtų labiau remti ir mecenatai. Tik tam reikia sudaryti palankias sąlygas, kurios skatintų verslą tai daryti. Mecenatystės įstatymas čia turėtų padėti.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.