Violončelininko talento ir žavesio nepaslėpsi – M.Maiskis garsėja ne tik išskirtine muzikine ekspresija. Žiūrovų akį traukia ir ryški, išskirtinė, dramatiška muziko išvaizda – baltos garbanos, palaidi marškiniai ir skiriamuoju ženklu tapęs koljė ant kaklo.
„Iš pradžių pradėjau eksperimentuoti su skirtinga koncertine apranga, nes vilkėdamas tradicinį kaklaraištį ar varlytę jaučiausi ypač nepatogiai, – prisiminė M.Maiskis. – Esu iš tų muzikantų, kurie atlikdami kūrinius daug juda, nors nedarau to sąmoningai. Tiesiog scenoje kyla adrenalinas, ir būdamas ten aš sunaudoju daug energijos, o tai verčia prakaituoti. Sėdėti šlapiais drabužiais labai nepatogu ir blaško dėmesį.“
M.Maiskis neigia, kad išskirtinė apranga yra skirta šou.
„Nelipu ant scenos tam, kad pademonstruočiau nuostabų „Christian Dior“ fraką ar „Armani“ smokingą. Svarbiausia yra muzika, todėl bet kas, kas man padeda sudominti publiką ir susieti ją su muzika, man tinka. Žinoma, kol tai pagarbu atliekamos muzikos, kompozitoriais ir publikos atžvilgiu“, – sakė M.Maiskis.
Violončelininkas prisipažino, kad iš pradžių netgi pats bandė kurti sau patogius koncertinius marškinius, tačiau atradus japonų dizainerį Issey Miyake abejonių, kieno drabužius rinktis, nebekilo.
„Tai, ką jis geba sukurti iš skirtingų audinių, yra neįtikėtina. Jo drabužiai labai įdomūs, gražūs, neįprasti, taip pat ypač patogūs ir praktiški keliaujant. Šios aprangos nereikia lyginti, o tai reiškia, kad galiu sutalpinti penkis ar šešis apdarus į vieną nedidelį krepšį lėktuve. Juos taip pat labai lengva prižiūrėti, o tai labai svarbu daug ir ilgai keliaujančiam žmogui“, – savo atradimu džiaugėsi M.Maiskis.
Ar ryški išvaizda nėra muzikanto maišto dalis?
„Galbūt yra dalelė manęs, kuri taip rengiasi, norėdama protestuoti prieš konservatyvų ir nuobodų klasikinės muzikos įvaizdį, – pripažino M.Maiskis. – Toks įvaizdis atbaido jaunus žmones dar prieš tai, kol jie išgirsta muziką. Juk stebint orkestro pasirodymą, viskas, ką jie mato, yra būrys muzikantų, atrodančių tarsi pingvinai.
Jaučiu antipatiją uniformoms ir vienodumui. Muzikantai nėra kareiviai ar policininkai, tad kodėl reikalaujame juos rengtis taip, kad jų individualumas ir asmenybė liktų paslėpti?
Netgi solistai vyrai, kurių darbas yra interpretuoti ir patraukti dėmesį savo individualumu, privalo dėvėti tokią pačią aprangą. Kodėl visi turime atrodyti taip pat?“
Panašu, kad žaviam atlikėjui būti kitokiam drąsos nestinga, tačiau svarbiausia scenoje vis tik išlieka muzika.
„Anksčiau turėjau dar ilgesnius plaukus nei dabar ir eksperimentuodavau su galvos juosta tam, kad apsaugočiau savo vargšę violončelę nuo varvančio prakaito. 1970-aisiais laikraščiai vadindavo mane „violončelininkų Björnu Borgu“ (garsus švedų tenisininkas. – Red.). Bet ką tai turi bendra su muzika? Nieko. Muzika čia yra svarbiausia“, – sakė M.Maiskis.
Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pabaigos koncertas su violončelininku M.Maiskiu. Gegužės 11 d. 19 val. Vilniaus Kongresų rūmai. Bilietų galite įsigyti „Tiketos“, „Teatrai.lt“ ir Vilniaus Kongresų rūmų kasoje.
