Praėjusį savaitgalį įspūdingais koncertais sezoną baigė Vilniaus Kongresų rūmai ir Nacionalinė filharmonija, valstybės atkūrimo šimtmetį paminėję reikšmingais festivaliais ir kitais projektais.
Tačiau artimiausia ateitis jų meno kolektyvams ir publikai nežada nieko gera. Iki 2019-ųjų vien sostinėje renovuoti bus uždaryti mažiausiai penki svarbūs scenos menų židiniai.
Pagal 2014–2020 metų europinių investicijų panaudojimo programą kol kas tvarkomas vos vienas Vilniaus objektas, nors planuoti darbus ir viešuosius pirkimus daugeliu atvejų pradėta dar 2014-aisiais.
Vilkinimas užtraukė problemų: per tą laiką viskas pabrango, pinigų, aišku, nepadaugėjo, paseno numatyta pirkti įranga. Tuo metu valdininkams visa tai – nė motais: dažnu atveju projektus prašoma vykdyti paraidžiui.
Graužia biurokratizmo vėžys
„Gerai, kad Kultūros ministerija gavo Europos milijonus ir kad dauguma kultūros įstaigų atsinaujins. Tačiau biurokratizmas stabdo ir brangina projektus.
Pavyzdžiui, mes viešuosius pirkimus pradėjome dar 2014 metais, o Kongresų rūmų rekonstrukcija prasidės tik 2019-aisiais, turėsime tilpti į anuomečius įkainius. Argi tai normalu?“ – stebėjosi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro direktorius Stasys Pancekauskas.
Kad būtų pasiekta finišo tiesioji, Kongresų rūmų darbuotojams reikėjo parengti šūsnis raštų Kultūros ministerijai ir Centrinei projektų valdymo agentūrai, ilgai derinti pirkimo sąlygas su jomis abiem ir Viešųjų pirkimų tarnyba. Tam nebuvo samdomi papildomi žmonės.
„Viskas gula ant tų pačių žmonių pečių, o siūloma susimažinti. Taip valdžia supranta biurokratizmo mažinimą. Kas tvarkytų popierius, kurių vis daugėja?
Nuleidžiami vis nauji reikalavimai, instrukcijos, ataskaitos. Vyksta kažkokia veiklos imitacija.
Ar ne absurdiška rašinėti scenos darbininkui metines užduotis kaip valstybės tarnautojui? Kaip ugnies bijome žadamos paslaugų centralizacijos, kai visi bus surinkti į vieną paslaugų centrą.
Kaip reikės paaiškinti kviestiniam solistui arba dirigentui, kad pinigus už darbą jie gaus po mėnesio? Kai bus centralizuotos personalo paslaugos, muzikantus į darbą priims turbūt kažkoks centras, ne aš?
Viskas pagal vieną kurpalį. Taip tragiška dar nebuvo“, – guodėsi S.Pancekauskas.
Įtikino projekto svarba
Tačiau Kongresų rūmų renovacija, atrodytų, reikia tik džiaugtis. Juk vos ne nuo pirmos dienos buvo aišku, kad rūmams jos reikia – ši salė buvo suprojektuota konferencijoms, o ne koncertams, pasižymėjo prasta akustika, bloga ventiliacija, nepatogiai žiūrovams išdėstytomis kėdėmis.
Be to, dėl apšvietimo lempų skleidžiamos šilumos išsiderindavo instrumentai ir prakaitavo atlikėjai.
Po rekonstrukcijos atsiras tobulesnė vėdinimo ir šildymo sistema, apšvietimas, nusidėvėjusios kėdės bus pakeistos akustinėmis ir išdėstytos kaip amfiteatre, pagražės pati salė. Projekto svarbą liudija ir maksimali jam skirta suma – 5 milijonai eurų.
Orkestras planuoja išsikelti iš pastato kitų metų pradžioje, tad pusę 30-ojo sezono koncertų čia dar atgros iki remonto.
Tiesa, vienu metu Vilniaus savivaldybė ketino perimti Kongresų rūmus savo žinion, o LVSO įleisti operatoriaus teisėmis į būsimąją Nacionalinę koncertų salę.
LVSO meno vadovas Gintaras Rinkevičius nelaidoja ir tokios perspektyvos: „Mes gal ir sutiksime su Vilniaus savivaldybės siūlymu. Kongresų rūmų salė, jei joje bus gera akustika, neprapuls. Kultūros per daug nebūna.“
Už studiją – solidi suma
Praėjusią savaitę paaiškėjo, kad yra dar trečias – grėsmingas – planas. Internete pasirodė valstybės kultūros pertvarkos vizija, pagal kurią meno įstaigoms paskirstytos aptarnavimo zonos, siūloma keisti kai kurių statusą, o netelpančias į schemą likviduoti.
Tarp pastarųjų minimi Rusų dramos ir Jaunimo teatrai, valstybinis choras „Vilnius“, pučiamųjų instrumentų orkestras „Trimitas“. Tuo metu LVSO likvidavimo išvengtų, jeigu persikeltų dirbti į Šiaulius.
Šio darbo dokumento autorius – viešoji įstaiga „Mene“, apie kurią iki šiol niekas nėra girdėjęs.
Tokias strategų vizijas G.Rinkevičius pavadino nesąmonėmis. „Mes turime savo auditoriją – kartais per metus sulaukiame ir 100 tūkstančių klausytojų. Yra didžiulis mūsų koncertų poreikis“, – neabejojo maestro.
„Galima pajuokauti, kad nėra čia apie ką kalbėti. Bet nutekintas dokumentas – su Kultūros ministerijos logotipu. Studija užsakyta per viešuosius pirkimus nekompetentingiems žmonėms už beveik 45 tūkst. eurų.
VšĮ „Mene“ iki rudens įsipareigojo pateikti išvadas dėl valstybinių kultūros įstaigų optimizavimo ir valdymo“, – atkreipė dėmesį S.Pancekauskas.
Dokumentas šokiravo koncertinių įstaigų ir teatrų vadovus – jie netgi parengė kreipimąsi į aukščiausią šalies valdžią dėl numatomos pertvarkos.
„Kategoriškai prieštaraujame visiems „Valstybinių kultūros įstaigų tinklo pertvarkos“ autorių siūlymams“, – rašoma jame.
Pertvarką prilygino griovimui
Įdomu, kad tarp siūlomų likviduoti meno įstaigų yra Valstybinis jaunimo teatras, vykdantis vieną didžiausių rekonstrukcijų. Ji prasidėjo dar 2008-aisiais, o 2016-aisiais teatras pateko tarp europinių investicijų gavėjų ir ėmėsi svarbiausio projekto – scenos rekonstrukcijos.
Kadangi pirminiame teatro atnaujinimo projekte numatyta įranga per dešimtmetį paseno, projektas buvo rengiamas iš naujo. Taigi teatro reikmėms skiriami milijonai, o strategai planuoja jį panaikinti?
„Kairė nežino, ką daro dešinė.
Vyriausybės programoje numatyta kultūros sektoriaus pertvarka, bet niekas negalėjo tikėtis, kad ji bus vykdoma taip neatsakingai. Tai griovimas“, – kultūrininkų nuotaikomis pasidalijo S.Pancekauskas.
Kultūros ministerijos sutrikimą liudija ir artėjanti sumaištis dėl rekonstrukcijai uždaromo sostinės kultūros įstaigų tinklo.
Juk visos jos pretenduos į tas pačias negausias renginių erdves, kurios turi ir savo sezonus – Valdovų rūmus, Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą, „Compensos“ salę, „Siemens“ areną, bažnyčias.
Miestas didelis, o groti ir vaidinti tuoj nebebus kur. Verta susimąstyti, kam gali būti paranki ši suirutė.
Apmirus sostinei pagyvės regionai
Didelės permainos laukia ir nacionalinių institucijų. Jau birželį dvejus metus truksiančiai rekonstrukcijai bus uždarytas Nacionalinis dramos teatras (NDT), iškart po Naujųjų maždaug metų remontui – Nacionalinė filharmonija. Tai stipriai paveiks sostinės kultūros pulsą. Filharmonijos koncertų čia sumažės kone penkiskart – jie persikels į regionus, be to, muzikantai daugiau gastroliuos užsienyje.
NDT jau senokai rengėsi gyvenimui be namų. Neatsitiktinai teatro repertuare atsirado dokumentiniai spektakliai apie Visaginą, Šalčininkus, po mokyklas keliaujantis „#beskambučio“. Dar dvejus metus NDT gyvens ant ratų, kurs kamerinius spektaklius periferijos erdvėms. Pirma kito sezono premjera numatyta Anykščiuose.
